Rengėjai pasirūpino visais: šeimomis, jaunimu, senjorais, šokančiais, stebinčiais, įsiklausančiais, eksperimentuojančiais, kolekcionuojančiais. Jau devintus metus naktį lankytojams duris atvėrė muziejai, galerijos, teatrai ir net bažnyčios. Visą miestą užpildė šokiai, kinas, muzika ir instaliacijos. Galima aplankyti net 135 Kultūros nakties vietas.
Skulptūra verčia susimąstyti
„Naktis iš birželio 19-osios į 20-ąją bus viena šviesiausių metuose“, – festivalio išvakarėse vylėsi jo sumanytoja Daiva Urbanavičienė. Ją nušvietė instaliacijos prie Vilniaus upių, bet dar šviesiau – iš sumanių kūrėjų projektų sklindančios atradimų žiežirbos.
Festivalio renginiai prasidėjo menininko iš Čekijos Davido Černy instaliacijos „Kabantis žmogus“ pristatymu prie „Novotel“ viešbučio Gedimino prospekte. Viena ranka į stogo atbrailą įsitvėrusio žmogaus skulptūra, perteikianti moderniame pasaulyje sutrikusio ir vilties netekusio žmogaus būseną, tarsi vertė žiūrovus klausti: o gal vis dėlto viltis yra ir jis turi galimybę grįžti atgal ant stogo? Ši skulptūra kabos iki liepos 6-osios.
O nuo „Kabančio žmogaus“ kultūros ieškotojai, kas pėsčiomis, kas dviračiais ar paspirtukais, kas su vaikais, kas su šunimis, pabiro po visą Vilnių. Atrodytų, iš kur gali būti tiek žmonių daugiau kaip šimtui renginių, bet visur jų plaukė būriai ir net minios. Prie Pinigų muziejaus nutįso eilė, net trukdanti eismui Totorių gatve, norintieji patekti į Valdovų rūmus judėjo nenutrūkstama srove, žmonės naudojosi proga nemokamai apžiūrėti Vilniaus dailės galeriją, Vytauto Kasiulio muziejų.
Atsirado naujų erdvių
Šiemet Kultūros naktyje atsirado ir naujų erdvių. Antai Katedros aikštėje du uniformuoti kariai kvietė miestiečius užeiti visai čia pat – į Krašto apsaugos ministeriją. Čia buvo galima išvysti XIV a. ir šių laikų kario ekipuotę ir ginklus.
Be to, pirmą kartą smalsuoliai galėjo ateiti pasižvalgyti į Generalinės prokuratūros pastatą. Komunikacijos skyriaus vedėja Martinonienė Elena aprodė prokuratūros pastatą, lankytojams leido žvilgtelėti į prokurorų darbo kabinetus. Užeiti buvo galima ir į generalinio prokuroro kabinetą, kuris šiuo metu tuščias.
Taip pat paprasti žmonės galėjo pasižiūrėti į pilną kambarį bylos dokumentų. Daugybė sukrautų tomų – Sausio 13-osios byla. Šioje byloje sukaupta daugiau nei 8 tūkst. dokumentų. Sukaupta daugybė medžiagos: 1230 fotonuotraukų, 60 vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti 1990-1991 metų įvykiai Lietuvoje, bei daugiau nei 300 oficialiai patvirtintų dokumentų (TSRS įstatymų, nutarimų, įsakymų ir kt.), susijusių su tiriamais įvykiais.
E.Martinonienė parodė ir apdegusių dokumentų tomą. Jie buvo išgriebti iš ugnies, mat besitraukdami sovietai bandė išsivežti, o jeigu neturėjo galimybės, – vietoje naikinti dokumentus.
Airiai lietuviškai ragino trauktis iš kelio
Lėtai mindama dviračio pedalus Pilies gatvėje stabtelėjau prie Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus, kuris, kaip žinojau, virs senovine arbatine „Pas Motyną“. Ir iš tikro jau ankštame kiemelyje ponios retro drabužiais vaišino firmine Šlapelienės arbata, Iceko spurgomis, o viduje, kur skambėjo prieškario romansai, nebuvo kuo kvėpuoti. Publika – daugiausia senjorų amžiaus – kartu su atlikėjais traukė iki skausmo pažįstamas dainas ir visi buvo tiesiog laimingi.
Išėjusi iš muziejaus pakliuvau į visiškai kitokią stichiją – beprotišką kabaretą. Žiūrovų apgulta airių gatvės teatro trupė „Macnas“, pamažu judėdama nuo Katedros iki Rotušės aikštės, vaidino komediją „Who's Kingdom is this anyways?“ („Kieno tai karalystė?“) apie Karalienę su 6 pėdų pločio bei 7 pėdų ilgio suknele, kuri keliauja po Europą ieškodama vyro. Daugelyje šalių minias publikos sutraukiantys artistai apsidraudė iš anksto – išmoko lietuviškai ištarti „Duokit kelią!“.
O štai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje olandų kompozitorius Gertjanas Adema su kolegomis, skambant ramiai meditacinei muzikai, suko didžiulius vilkelius, iš kurių rūko dūmai, ir visa publika sukosi užburtu ratu su projekto „Humming around and around“ („Suktis užburtu ratu“) autoriais. Ir jiems visiškai netrukdė netoli, Mokytojų namų kiemelyje, įsitaisiusi “LRT Opus scena“, trankiais ritmais viliojusi jaunus žmones.
Ieškoti šviesos tamsoje – tiesiogine prasme
Sutemoms apgaubus Vilnių, naktinėtojai galėjo atsiduoti tiesioginei festivalio šūkio „Šviesos ieškok tamsoje“ reikšmei. Išmušė šviesos instaliacijų valanda. Bene labiausiai intrigavo didžiausias šių metų vizualusis projektas „Vandens iliuzijos“ prie Baltojo tilto. Filmuotus ir lazerinius vaizdus, įvairius efektus žiūrovai galėjo matyti tiesiai ant vandens.
Sužibo ir Vilnios upė – nuo Fluxus tiltelio iki Barboros Radvilaitės gatvės upėje ir šalia jos nusidriekė meninės šviesos instaliacijos. O Kūdrų parke instaliacija „Atspindžiai“ nušvietė Užupio tvenkinius naujomis spalvomis ir viliojo žiūrovus į šią kiek primirštą miesto vietą.
Vilnioje buvo galima išvysti ir instaliaciją „Migracija“, sudarytą iš judančių objektų. Nuo Užupio tilto iš vandens srovės monetų žvynais žvilgantys, ant bangų šokantys objektai skatino susimąstyti apie lietuviškos valiutos likimą.
Lino Kutavičius šviesos instaliacija „Po tiltu“ apšvietė Žvėryno tiltą ir sukūrė jaukumo bei saugumo pojūtį.
Kultūros naktis žavi savo įvairove, bet dar svarbiau, kad jos metu ne tik profesionalūs menininkai, bet ir miestiečiai tampa kultūrinio šurmulio dalimi. Ir niekas čia nesijaučia atsidūręs ne savo vietoje, nereikalingas, vienišas, net jei būna vienas.
