Jau kelerius metus Londone gyvenantis ir dirbantis T.Vidmantas pasiūlė tautiečiams turbūt lietuviškiausią ir kūrybingiausią žaidimą telefonams ir planšetėms – „Barsuką“.
Režisierius išgarsėjo virusine mineralinio vandens „Vytautas“ reklama internete ir savo sukurtu televiziniu milijonieriaus Sauliaus Poškos personažu.
Jis įsitikinęs: jo naujasis kūrinys ne tik padės smagiai leisti laiką, bet ir lavins vaikų bei suaugusiųjų vaizduotę. O gal net pagyvins lietuvių kino kalbą. Tai ne visai įprastas kompiuterinis žaidimas, nes atsisiuntus jį į telefoną žaidžiama ne tinkle, o realybėje.
„Barsukas“ pasiūlo tūkstantį lietuvių kalboje atitikmenų neturinčių, tačiau gana lietuviškai skambančių išgalvotų žodžių. Žaidimo esmė – sukurti jiems tinkančią reikšmę ir paaiškinti draugams. Tarkime, kokią reikšmę priskirtumėte žodžiams „broclamas“ arba „drokuta“?
Kai kurie pasiūlymai nestokoja ir šiek tiek tamsesnio humoro. Pavyzdžiui, žodis „Nitrika“. Pasirodo, kad taip gali būti vadinama „speciali tapybos technika, kai tapoma radioaktyviomis ir toksinėmis atliekomis. Paveikslai labai brangūs, nes dailininkai retai spėja juos užbaigti...“. – Ar „Barsukas“ galėtų padėti atsikratyti žmonėms įvairių tabu ir pradėti rašyti taip, kaip jie kalba? O gal tai užmaskuota bomba, galinti pataikyti ir į lietuviškų filmų scenaristų daržą? – paklausiau T.Vidmanto.
– Kodėl ne. Jei jį žaidžiant kokia nors reikšmė absurdiškam žodžiui prilimpa, mielai prašom tą žodį vartoti gyvenime ar filme.
Filmuose personažai turėtų kalbėti taip, kaip žmonės kalba gyvenime. Nesuprantu, ar kai kurie scenaristai to nežino, ar tyčia ignoruoja.
– Kada pajutote, kaip smagu žaisti žodžiais? Kodėl studijavote ne filologiją, o dizainą Dailės akademijoje? Gal dabar gailitės?
– Nesigailiu. Taisyklingai rašyti žodžius išmokau dar vidurinėje mokykloje, o juos dėlioti savaip, žaisti jais galima išmokti ir pačiam.
Bent jau man tai buvo lengviau nei išmokti grafinio dizaino, kuris dabar labai praverčia kuriant filmus. Juos kurti tebesimokau įvairiais būdais (knygos, seminarai, kursai), bet daugiausia – tiesiog kurdamas.
– Žodžius, kuriuos jums siuntė bičiuliai, žaidimui atrinkote gana atidžiai ir net priekabiai. Kokie buvo jūsų kriterijai?
– Labai smagu, kad kažkas pastebėjo ir atkreipė į tai dėmesį. Tikrai ilgai sėdėjau, kol iš daugiau nei 6000 atsiųstų žodžių atrinkau geriausius.
Pagrindinis kriterijus – nepanašumas į jokį kitą lietuvišką žodį. Ar bent labai minimalus. Tuomet jį išgirdus smegenys turi erdvės, gali reikšmę kurti nuo nulio, o ne nuo ko nors atsispirdamos.
Kitas svarbus dalykas – lietuviškas skambesys. Žodis turi skambėti taip, tarsi jis galėtų egzistuoti lietuvių kalboje.
Vengiau nešvankybių. Norėjau, kad žaidimą galėtų žaisti ir vaikai.
– Ar galima manyti, kad visokias nesąmones bandydami paaiškinti žmonės geriau pajus ne tik žodžio, bet ir kalbos skonį?
– Pagrindinis žaidimo tikslas – smagiai praleisti keletą minučių ar valandų su draugais. Žaidimas skatina gyvą bendravimą, lavina fantaziją, gali netgi įkvėpti kūrybai. Kurti absurdiškas žodžių reikšmes yra tiesiog linksma.
– Kodėl žaidimą pavadinote „Barsuku“? Ką jums reiškia žodis „barsukas“? Ar esate kam nors sakęs : „Na tu ir barsukas“? Jei taip, ką turėjote omenyje?
– Sugalvoti kažkam pavadinimą yra siaubingai sudėtingas darbas. Ypač jį sugalvoti tokį, kurį būtų smagu sakyti, nekeltų neigiamų asociacijų, neprimintų kažko kito. Barsukas yra kol kas nieko blogo nepadaręs gyvūnas, gana išvaizdus, šiek tiek juokingas.
„Barsukais“ niekad nieko nevadinau ir iki šiol šis žodis man nekėlė jokių jausmų. O dabar tiesiog smagu sakyti „Pažaidžiam „Barsuką“? Iškart visi žino apie ką eina kalba.
Tiesa, žaidimo logotipe prie pavadinimo uždėjau briedžio galvą. Tiesiog šiaip.
– Paskelbėte, kad už „Barsuką“ surinktos lėšos bus skirtos naujam jūsų filmui – fantastinei nuotykių komedijai. Ar tai vėl žodžių žaismas, ar tikrai ruošiatės kurti tokio žanro vaidybinį filmą?
– Tikrai žadu sukti tokį filmą. Ir tikrai viską, ką uždirbsiu už „Barsuką“, skirsiu jo filmavimui, kad ir kokia maža viso biudžeto dalis tai būtų.
Jau turiu scenarijų ir laukiu Lietuvos kino centro atsakymo dėl parengiamųjų darbų finansavimo.
– Kodėl jūsų trumpuose filmuose ir reklaminiuose pokštuose tiek daug dialogų? Net jei girdime monologus, jie tarsi įtraukia į pokalbį žiūrovus.
– Žodžiai, kalba apskritai yra labai galingas įrankis pasakojant istorijas. Geri, tikroviški dialogai audiovizualiniuose kūriniuose yra retenybė. Tai gana sunki užduotis, kai reikia juos parašyti pačiam.
Bet aš juos labai mėgstu ir man tai visai neblogai sekasi. Nuo pirmųjų savo pjesių, kai buvau penkiolikos, šią techniką tobulinu.
Labai mėgstu kurti personažus ir jų tarpusavio santykius. Dialogais juos išreikšti gali būti ir lengva ir labai sunku. Tiesmukas, gerai pažįstamas pavyzdys: „JIS: Kas yra? JI: Nieko...“. Žiūrovas juk supranta, kad ne „nieko“, kad kažkas yra, bet tas „nieko“ kuria jos personažą, netgi situacijos nuotaiką. Ir tai tebuvo tik trys žodžiai.
Kita priežastis – dialogais labai lengva pateikti pokštus, padaryti sceną juokingą. Man tai sekasi geriau nei, tarkime, situacijų komedija, kai šypsotis verčia personažų veiksmai, poelgiai, juokingos nelaimės.
– Ar pirmiausia rašote scenarijų, o paskui ieškote jam tinkamų vaizdų? O gal sudėliojate vaizdus ir tada juos įgarsinate? Ar dažnai tenka ką nors perrašyti, kai vaizdas nedera prie žodžio?
– Pirmiausia rašau scenarijų, paskui galvoju apie vaizdus. Labai dažnas atvejis, kai pradėjus dėlioti vaizdus, tenka perrašyti tekstą. Šiaip rašymas yra perrašymas. Beveik niekad pasaulio neišvysta filmas ar reklama nufilmuoti pagal patį pirmą juodraštį. Kiekvieną scenarijų perrašinėju iki 10 kartų. Jis yra tobulas ir paruoštas gamybai tik tuomet, kai nė vieno žodžio neįmanoma nei išmesti, nei pridėti jo nepagadinus.
– Kaip ir kodėl sumanėte pseudoreklamą „Išmok panevėžietiškai?“.
– „Išmok panevėžietiškai“ buvo Manto Katlerio idėja. Jis iš ten, jis puikiai tą žargoną moka. Man ši idėja pasirodė juokinga, potenciali tapti virusiniu klipu. Kai jis man ją pasakė, nedvejodamas sutikau įgyvendinti. Pasinaudojęs pažintimis nesunkiai gavau ir finansavimą jos gamybai.
Ne visi mano kūriniai yra mano paties rašyti. Bet man, kaip režisieriui, tenka visi laurai, jei galutinis produktas pavyksta, ir kritika, jei nepavyksta.
– Ar pradėjote daugiau galvoti apie kalbos dalykus, kai apsigyvenote Londone?
– Londone pradėjau daugiau kurti angliškai. Taip savo kūriniais pasiekiu daugiau žiūrovų. Mano anglų kalba stipriai pagerėjo čia pagyvenus.
Britų humoras man visada buvo artimas. Jis drąsus. Tai, kas Anglijoje yra humoras, Lietuvoje būtų palaikyta patyčiomis. Štai tikras pavyzdys iš tikros BBC laidos „Mock the Week“. „KLAUSIMAS: Ko Anglijos karalienė nepasakė per savo Kalėdinį pranešimą? ATSAKYMAS: Aš tokia sena, kad mano putėje jau vaidenasi.“
Dabar įsivaizduokit tokį pokštą, pasakytą mūsų nacionalinio transliuotojo eteryje, nukreiptą į bet kurį viešą asmenį. Taigi atsivertų žemė, nukristų dangus ir prasidėtų porą savaičių trunkanti atominė žiema. Paskui, žinoma, visi užmirštų. Bet pirmas kelias dienas į lauką ir į internetą tikrai geriau būtų neiti.
– Ką laikytumėte savo autoritetais meno pasaulyje?
– Pirmoji pavardė, kuri visada ateina į galvą, yra Danijilas Charmsas – 1942 metais miręs rusų absurdistas. Perskaitęs jo „Atsitikimą“ supratau, kad galima rašyti ir kitaip, nei mokykloje tuo metu skaitėme.
Kine mano autoritetai – Danny Boyle’as, Christopheris Nolanas, Stanley Kubrickas ir daug kitų talentingų režisierių, kurių filmus mėgstu ir iš jų mokausi skirtingų dalykų.
– Ar jums skanus „Vytautas“? Ar dažnai pats jį geriate? Gal jau negalite į jį žiūrėti?
– Dažnai negeriu, bet „Vytautas“ man tikrai skanus.
– Ar „katinėliai“ kaip ir „krūtys“, pasirodantys beveik kiekvienoje jūsų virusinėje reklamoje, – jūsų manymu yra tiksliausi interneto (Facebooko) ženklai (ikonos, logotipai)?
– Interneto simboliai ir mados nuolat keičiasi, bet katinukai ir krūtys su mumis buvo nuo pat interneto pradžios ir liks iki jo pabaigos.
