Ne Mickevičiaus. Mickevičius – mūsų. Vienišas, galvą greta bažnyčios parėmęs ant šalto akmens. O lenkų – Mickiewicz. Su visu savo vardo institutu. Su visu lenkų kultūros eksportu nuo Azijos iki Brazilijos, su visais jiems dirbančiais šimtais darbuotojų – lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, kanadiečių, velsiečių, amerikiečių, korėjiečių... Su visomis jų strategijomis ir vienas su kitu persipinančiais kompleksiniais projektais. Su visa jo vardo instituto prižiūrima lenkų kultūros vaivorykšte.
Akylai saugomas „feniksas“
2011 m. Lenkija pirmininkavo Europos Sąjungai ir Briuselyje iš 16 tūkst. dirbtinių gėlių buvo sukonstruota 9 metrų aukščio ir 26 metrų pločio vaivorykštė. Pasak jos autorės menininkės Julitos Wójcik, šis kūrinys neapeliuoja į LGBT simboliką, tai tiesiog vaivorykštė, kuri „...tiko visoms progoms, be jokios socialinės ar politinės pozicijos, visiškai laisva nuo bet kokių jai priskiriamų reikšmių. Tai – paprasčiausiai gražu“. Gražu. O, sakyčiau, net ir smagu: pasibaigus pirmininkavimui ir nutarus užuot išmesti meno kūrinį, suteikti jam prideramą vietą tėvynėje, šiandien apvalios aikštės kampais dalinasi pavieniai protestuotojai ir pavieniai policininkai.
Gatvę kerta Adomo Mickevičiaus instituto (toliau – AMI) pakviestas menininkas – nori nufotografuoti ženklą „ant vaivorykštės lipti – draudžiama“. Sako, tai turbūt vienintelis toks ženklas pasaulyje. Tačiau draudžiama ne tik laipioti lenkų tęcza, bet ir kirsti gatvę toje vietoje. Bauda. Gatvę kirsti ten gali tik policininkai, drausminantys vienais ar kitais tikslais artėjančius prie vaivorykštės.
Vaivorykštė turėjo aikštę puošti vos tris mėnesius, deja, netruko susilaukti nepritariančių. Ir vis kilo iš pelenų. Kol galiausiai nutarta ją palikti toje aikštėje visam laikui. Anot Varšuvos merės Hanna‘os Gronkiewicz-Waltz, vaivorykštė bus atstatyta tiek kartų, kiek reikės, o valdžia nepasiduos destruktyvių išpuolių organizatoriams. Vaivorykštė – kaip ir Varšuva – suprask, nenuilstantis feniksas. O pasak AMI direktoriaus Pawelo Potorczyno, šis kūrinys yra reikalingas Varšuvai, kuriai trūksta meno viešose erdvėse ir objektų, priverčiančių praeivius šypsotis. Net ir prieš jų pačių valią.
Taigi vis labiau hipsterėjančiame rajone, prieš kadaise sovietų mėgintą gigantišku MDM viešbučiu Konstitucijos gatvėje uždengti Švenčiausiojo Išganytojo bažnyčią, niekuo nekalta, įvairiausiais dalykais kaltinama stovi sau vaivorykštė. Nekviečianti ja lipti. Tik grožėtis iš tolo. Nori nenori, o šypseną – kelia.
„Somewhere over the rainbow...“
O paėjėjus Mokotowskos gatve lig buvusios Broniewskių cukraus perdirbimo gamyklos, pastato, spėjusio įsiamžinti ir ne vienoje lenkų kino juostoje, atsiduriama prie Instituto. Tūkstantmečių sandūroje namas buvo parduotas valstybei, tuomet renovuotas ir įrengtas 1930 m. lenkų dizainą menančiais baldais, o 2006 metais perduotas AMI.
Tačiau nepainiokime Lenkijos kultūros sklaida užsienyje užsiimančio Adomo Mickevičiaus instituto, įsteigto Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos su Lenkijos kultūros sklaida užsienyje užsiimančiais Lenkų institutais, įsikūrusiais 25-iose pasaulio šalyse ir įsteigtais Užsienio reikalų ministerijos. Lietuvos kultūros instituto atstovai vyko susipažinti su AMI – panašių tikslų siekiančios, panašios struktūros ir panašius pokyčius pergyvenusios įstaigos – darbo principais, pasimokyti iš „vyresnių“ kolegų.
2000 m. įkurtame Tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo centre, šiandien – Adomo Mickevičiaus institute viskas – utriruojant, bet – tarsi Yipo Harburgo „...over the rainbow“: dangus – žydras, o svajonės, kurių kone nedrąsu, pildosi. Svajonės, mąstant apie kultūros projektų finansavimą, darbuotojų skaičių – ypač.
Spalvinga lenkų kultūros tribūna, o nuo pernai – ir naujasis Instituto ženklas: culture.pl. Tai AMI sukurta ir koordinuojama didžiausia informacijos apie Lenkijos kultūrą platforma internete. Atskirame pastate įsikūrę per keturiasdešimt culture.pl darbuotojų: redaktoriai, turinio kūrėjai, statistikos analitikai, dizaineriai, socialinės medijos ekspertai – lenkai ir užsienio piliečiai, kurių gimtosios kalbos – anglų, prancūzų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių.
Dar kone dvigubai tiek dirba nuotoliniu būdu, laisvai samdomais darbuotojais. Visi jie ne tik kuria internetinės svetainės turinį bei valdo ją ir socialinius tinklus, bet ir inicijuoja papildomą AMI komunikaciją ties konkrečiais projektais ir jų sklaida. Tačiau – nepainioti – tai ne instituto komunikacijos departamentas. Tai atskiras skyrius internetinei svetainei valdyti. AMI turi ir savo komunikacijos departamentą, kuriame dirba dar aštuoni žmonės.
Portale kasdien pasirodo naujienos lenkų, anglų ir rusų kalbomis, talpinama informacija apie lenkų menininkus, jų biografijos, darbai, pristatomos kultūrinės institucijos, renginiai. Ten – ir akademiniai, ir populiarieji straipsniai, kitokio pobūdžio informacija. Ar jau žinote, kokia lenkų kultūros persona būtumėt? Pasidarykite testą: aš, pavyzdžiui, Schopinas. Ir man iškart pasiūloma daugybė straipsnių. Suprask, apie mane, taigi – apie Chopiną.
Adomo Mickevičiaus institute projektų vadovai dirba kartu su rinktinių ekspertų komanda, iš kurių kiekvienas atsakingas už savo mylimą ir puoselėjamą kultūros sritį. Ekspertai, juokaujantys, kad į juos žiūri kaip į „eksportus“, pabrėžia, kad jų tikslas nėra eksportuoti lenkų kultūrą. Jų tikslas – eksportuoti kokybišką kultūrą. Sukurtą Lenkijoje ar lenkų. Vien praėjusio 2013-2014 sezono metu AMI įgyvendino 199 projektus: 55 klasikinės muzikos, 42 – teatro, 33 – vizualiųjų menų, 24 – kino, 23 – šiuolaikinės muzikos ir 22 – dizaino. Jų geografija aprėpė Jungtines Amerikos Valstijas, Peru ir Braziliją, Europą, Rusiją, Armėniją ir Gruziją, Turkiją, Kiniją, Indiją, Japoniją, Pietų Korėją, Honkongą, Mianmarą ir Taivaną.
Magėtų palyginti su Lietuvos kultūros instituto skaičiais. Bet tuomet reikėtų lyginti visus: darbuotojų skaičių, finansavimo dydį ir pobūdį, valstybės investicijas į strategijos ir įvaizdžio kūrimą, bendrą kultūrai skiriamą biudžetą. Pastarieji skaičiai, beje, Lietuvos atžvilgiu – gerokai liūdnesni nei iš jų išplaukiantys rezultatai. Tad, nelyginsiu. Tai iš tiesų nesulyginama.
AMI projektų puokštė
Be koordinuojamų ES programų „Europa piliečiams“ ir „Kūrybiška Europa“, vienas esminių AMI projektų – tai „Master“: šio projekto rėmuose yra vykdoma plačiausia Lenkijos kultūros sklaida teatro, kino, literatūros, vizualiųjų menų, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos srityse. Renginiai nėra nukreipti į konkrečias šalis, tačiau jos yra pasirenkamos priklausomai nuo Instituto strategijos ir Užsienio reikalų ir Kultūros bei tautinio paveldo ministerijų paskirtų geografinių prioritetų.
Taip pat institutas šiemet ir artėjančiais metais ketina įgyvendinti Tadeuszo Kantoro metams skirtą projektą – paskutinę birželio savaitę jis buvo pristatytas Lenkijos žurnalistams. Žymaus lenkų režisieriaus ir dailininko gimimo dienos šimtmetį žymintys renginiai – nuo parodų, teatro pasirodymų, filmo peržiūrų, scenos menų kūrybinių dirbtuvių iki akademinių konferencijų.
Nuo 2013 m. tęsiama intensyvi lenkų dizaino sklaida pasaulyje atskiru, vien dizainui skirtu projektu. Taip pat AMI koordinuoja specialius projektus, skirtus skatinti lenkiškos šiuolaikinės ir klasikinės muzikos sklaidą. Vienas iš jų – neįprastas atvejis: AMI turi savo orkestrą. „I, CULTURE orchestra“ – tai jaunų ir talentingų muzikantų iš Lenkijos ir Europos Partnerystės projekto šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos – junginys. Pradėję kartu dirbti nuo 2011 m., kai Lenkija pirmininkavo ES, „I, CULTURE orchestra“ skatina kultūrinę ir socialinę plėtrą Rytų Europos ir Šiaurės Kaukazo šalyse.
Ši edukacinė programa suteikė jauniems muzikantams galimybę pasirodyti Berlyno filharmonijoje, Karališkojoje Londono festivalių salėje ir „Teatro Real“ Madride.
Pernai pasibaigė į Turkiją orientuotas ir Lenkijos-Turkijos diplomatinius ryšius švenčiantis projektas, o toliau AMI „žvelgia“ į Rytų partnerystės projekto šalis, į JAV, Braziliją, Aziją. „Campus“ projektas padeda skleisti Lenkijos kultūrą išskirtingiausiuose akademiniuose centruose JAV – Princetono, Yale‘io, Mičigano, Harvardo ir MIT universitetuose, projektas „Azija“ koncentruojasi ne vien į Kiniją, bet ir į Pietų Korėją bei Japoniją, taip pat, nuo 2010 m. vykdomo projekto rėmuose Lenkijos kultūra buvo pristatyta Honkonge, Singapūre, Birmoje, Indijoje ir Taivane. O kitų metų strateginė Instituto kryptis – Brazilija, kurioje bus siekiama pristatyti vizualiųjų menų, architektūros, teatro ir šiuolaikinės muzikos sferas kaip geriausiai atspindinčias dinamiškumu paženklintą šiuolaikinės Lenkijos kultūros ir meno veidą.
Kas toliau? Baltijos šalys?
Du naujausi AMI projektai – tai „What‘s next?“ ir dar tik planuojamas „Baltic“ projektas. Šūkiu „Kas toliau?“ AMI skelbia atvirą šaukimą teikti projektų pasiūlymus ekspertams, kas mėnesį svarstantiems paraiškas ir, orientuodamiesi į jaunųjų Lenkijos kultūros atstovų kūrybos skatinimą bei puoselėjimą, atrinktuosius prijungia prie jau vykdomų ar inicijuoja naujus projektus, renginius. Šis projektas itin svarbus institutui ir kaip platforma, leidžianti palaikyti tiesioginius ryšius su Lenkijos kultūros kūrėjais, visuomet žinoti apie šviežiausius ir naujausius kūrinius.
O baltiškojo lenkų projekto detalės paaiškės rudenį, kai paaiškės ir nauja Lenkijos seimo sudėtis. Tačiau jau dabar lenkų koncepcija apie „Baltic“ projekto dalyves neapsiriboja vien trimis šiauriau Lenkijos įsikūrusiomis kaimynėmis. „Baltic“ – tai aplink Baltijos jūrą ir netoliese esančios šalys: ir Lietuva, Latvija, Estija, ir Švedija, Suomija, Norvegija, ir Danija, ir Islandija.
Adomo Mickevičiaus institutas, atsigręždamas į Baltijos jūra besidalinančias šalis, siekia pažinti savo artimiausius kaimynus ir leisti jiems pažinti Lenkiją. Anot Instituto atstovų – dažniausiai apie tuos, su kuriais dalijamės siena ar jūra, įsivaizduojame žiną absoliučiai viską. O tai – labai paviršutiniškas požiūris, nes pradėjus gilintis supranti, kiek daug yra nepažinto, absoliučiai nežinoto ir be galo įdomaus. Iš abiejų pusių.
Todėl rudenį Lietuvos kultūros institutas su kolegomis iš AMI vėl susitiks ne tik Vilniuje, kur kaip skautai atvyks ne vienas AMI atstovas, bet ir Krokuvoje, kur nuo spalio prasideda projektas „Lietuva Krokuvoje: kultūros sezonas“, organizuojamas Lietuvos kultūros instituto, bendradarbiaujančio su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, LR kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaite, Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje, Krokuvos miesto savivaldybe, Lietuvos garbės konsulu Krokuvoje ir kt. partneriais.
