Negi italai tokie provincialūs? Ko gero, taip. Kitų šalių muziejams dažnai vadovauja kitataučiai – nei žurnalistams, nei politikams tai neatrodo nepriimtina. Kita vertus, toks pasipriešinimas „invazijai“ muzikos versle, ko gero, apskirtai neįmanomas.
Štai Ukrainoje gimęs Romanas Vladas per savo karjerą vadovavo daugeliui svarbių Italijos muzikos institucijų. Austras Michaelis Messerklingeris daugelį metų buvo RAI simfoninio orkestro Turine meno vadovas. Amerikietis Johnas Fisheris tas pačias pareigas užėmė „La Fenice“ teatre Venecijoje, kaip ir Italo Gomezas iš Kolumbijos. Prancūzas Stéphane‘as Lissneris vadovavo „La Scala“ teatrui.
Kostarikiečiui Gastonui Fournier buvo patikėta „Maggio Musicale“, „Santa Cecilia“ ir „La Scala“ vadyba, o šiuo metu jis yra „Teatro Regio“ Turine meno vadovas. Tai niekada niekam nekliuvo.
Pažvelkime į kitas šalis. Prancūzas Dominique Meyeris yra Vienos valstybinės operos vadovas. Vokietis Andreas Homoki yra Ciuricho operos teatro direktorius. Anglas Peteris Jonasas vadovavo Bavarijos valstybinei operai, kol jį pakeitė austras Klausas Bachleris, einantis čia vadovo pareigas jau beveik 20 metų. Niekam nekyla klausimas „kodėl ne vokietis?“.
Prancūzas Pierre‘as Audi jau beveik ketvirtį amžiaus yra „Nederlandse Opera“ vadovas, vokietis Alexanderis Neefas – Kanados operos kompanijos generalinis direktorius. Belgas Gérard‘as Mortier dirbo Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Kitas belgas Bernard‘as Foccroulle vadovauja Provanso Ekso festivaliui Prancūzijoje.
Keli italų operos vadybininkai dirba Prancūzijoje, Belgijoje, JAV, Portugalijoje, Ispanijoje. Giulio Gatti Casazza daugiau kaip 30 metų vadovavo „Metropolitan Opera“, gimęs Austrijoje Rudolfas Bingas užėmė vadovaujamas pareigas Glaindborno ir Edinburgo festivaliuose bei „Metropoliatn Opera“, italas Bruno Zirato ilgai buvo Niujorko filharmonijos orkestro vykdantysis direktorius.
Istorija byloja, kad užsieniečiai visais laikais sėkmingai darbuodavosi muzikos versle – tai labiau įprasta negu keista. Italų libretininkas Lorenzo Da Ponte ir vadybininkas Giacomo Montrésoras ėmėsi operos verslo Niujorke. Domenico Barbaja buvo „Theater an der Wien“ impresarijus. Čekas Maurice‘as Strakoschas suko operos verslą Prancūzijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Sąrašą būtų galima tęsti, įtraukiant ir G.F.Händelį, A.Salieri, G.Paisiello, kurie įvairiais savo gyvenimo etapais buvo ne tik muzikai, bet ir impresarijai.
Taigi kodėl italai tokie opūs, kai į nacionalinę tapatybę „neatsižvelgiama“ muziejų versle? Gal muzika nėra tokia nacionalinė vertybė, kaip vaizduojamasis menas ar kitas materialus paveldas?
Parengė Asta Andrikonytė
