„Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau.“ 1854-ųjų tekstas skamba kaip šiandien.
Kaip šiandien, kai milijonai iškeliauja į šiukšlynus ir milijonai merdi pakelėse; kai Kinijoje auga nauja karta vaikų, nemačiusių darnaus žydrynės, tik slegiantį švininį smogo debesį; kai pelėdos naktimis nebegali medžioti, nes jų kelrodžiai – žvaigždės ir mėnulis – užgožti miesto šviesų.
Šiandien, kai tylą ir tamsą matuojame savo širdies pulsu, bet nebeapčiuopiame gamtinės – galingosios – tylos, rupios tamsos.
„Voldenas – ne romanas. Jam netinka tradiciniai grožinės literatūros matai. Ši knyga – tai išpažintis žmogaus, savo valia palikusio civilizuotąjį pasaulį ir dvejus metus gyvenusio atsiskyrėliu miške.
Šio kūrinio pagrindiniai veikėjai – Thoreau mintys, kurias jis patiki tiems, kuriems dar gali rūpėti jų gyvenimo prasmė“, – teigia R. Pavilionio.
Patyręs Antikos kultūros, senosios Rytų filosofijos, anglų romantizmo poetinę-filosofinę įtaką, Thoreau ėmėsi kurti savo autentiškąją pasaulėjautą ir savo asmeninę būtį ir buitį laukinėje gamtoje „iki pat palangių“, ten, kur jo „vaizduotei pakako ganiavos“.
Kasdienybę taikią, saikingą, atidžią, sveikatingą, jautrią išoriniams ir vidiniams disonansams ir dermei: „Paveikti dienos kokybę – štai aukščiausias iš visų menų. aš gyvenau kaip Puri genties indėnai, kurie, sakoma, vakarykščiai dienai, šiandienai ir rytdienai pažymėti turi tik vieną žodį ir šitą prasmių įvairovę išreiškia parodydami atgal, kai turi galvoje vakarykščią dieną, pirmyn – rytdieną, ir aukštyn – šiandieną.“
Apie ežerus, miškus, lėlius, ledus, laiką, mėsėdystę, vaišingumą, žuvų vandenes sielas ir išretintą padangių atmosferą, laukines žąsis ir mėnulio šviesą tarp kalnų, apie kuklumą ir apie mus – besikaunančias nebūties skruzdėles, apie mus – prasilenkiančias aukštybių planetas.
Apie laisvę-lygybę-brolybę, kai „vienatvė nebus vienatvė, skurdas nebus skurdas, o silpnumas nebus silpnumas“, juk „nusileidžianti saulė atsispindi elgetyno languose taip pat ryškiai, kaip ir turtuolio rūmų languose“. Kaip šiandien, kai „Voldenas“ vėl prikeltas naujam gyvenimui.
