R.Tuminas vakarą pradėjo simboliškai – rankose laikydamas medinę dėžutę ir raudoną rožę tarė: „Čia yra žiupsnelis žemės iš amžinosios K.Pakšto poilsio vietos Čikagoje. Padėsiu ją ant stalo, kad įvyktų prasminga, dvasinga, vienijanti diskusija apie K.Pakšto idėjas.“
„Šiuolaikiniai istorikai, aišku, nėra iš neatmenamų laikų, nesuprantantys meno paskirties. Meno žmogus yra laisvas pasirinkti savo kelią ir savą interpretaciją. Tačiau K.Pakštas buvo idėjų žmogus, ieškotojas, interpretatorius, galvotojas, projektuotojas. Tai gerai atsispindi ir pjesėje, ir spektaklyje. Vis dėlto jis turėjo daugiau kaip dešimt esminių idėjų, o kas paskatino pasirinkti kaip svarbiausią Madagaskarą?“ – teatralams kėlė klausimą A.Gieda.
Diskusijoje dalyvavęs E.Raila bandė prisiminti, ar yra dar meno kūrinių, kuriuose minima tokia didinga istorinė figūra kaip K.Pakštas. Ir prisiminė 1959 m. sukurtą V.Žalakevičiaus filmą „Adomas nori būti žmogumi“. „Ir štai po 45 metų K.Pakštas užgimė kitoje meninėje erdvėje – scenoje. Istorikai tikrai turi kuo pasidžiaugti – tai istorinės erdvės išplėtimu. Žiūrėdami „Madagaskarą“ galime įsivaizduoti, kaip atrodė garsios Lietuvos tarpukario asmenybės, galime pamąstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti. Tai praplečia vaizduotę.“ A.Švedas prisipažino neturintis jokių empirinių priekaištų spektaklio kūrėjams, o spektaklio veikėjas K.Pokštas yra labai sėkmingas sprendimas, nes „jis padeda sudėtingą ir rimtą K.Pakšto asmenybę ne tik intelektualiai apčiuopti, bet ir surasti emocinį santykį su juo ir tos epochos žmonėmis. Ko istorikai galėtų norėti iš teatralų? Skatinti mūsų istorinę vaizduotę, praplėsti istorinės vaizduotės erdvę“. Jis pridūrė, kad „Madagaskaras“ moko mus pažvelgti į tarpukario epochą kaip į atvirų galimybių laiką ir sykiu moko apie savo laiką galvoti kaip apie atvirų galimybių laiką.
„Mes neieškome tikro K.Pakšto, mes ieškome vaizdinių, kurie sukuria jūsų spektaklį apie Lietuvos Respubliką. Tai – geriausias bet kada mums matytas sintetinis vaizdinys apie Lietuvos Respubliką, todėl didesnio komplimento nesulauksite“, – sakė A.Bumblauskas spektaklio autoriui M.Ivaškevičiui. Baigdamas apskritojo stalo diskusiją A.Bumblauskas pabrėžė, kad tikroji istorija yra dabarties istorija. „Mes džiaugiamės, kad galime prisidėt prie paprastų dalykų – lietuviškosios tapatybės kūrimo, kurios šūkis „Nacija ne tik veidu į jūrą, bet ir į teatrą“.
Beje, lietuviai rengia ekspediciją „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas ‘15“. Keliautojai vyks į Centrinę Ameriką – Meksiką, Gvatemalą, Belizą, kurį 1958 m. aplankęs profesorius K.Pakštas vertino galimybes šiame pasaulio krašte įkurti atsarginę Lietuvą – Dausuvą. NUOTRAUKOS IŠ VMT ARCHYVO: 1.Po jubiliejinio spektaklio „Madagaskaras“ scenoje susitiko žinomi istorikai ir spektaklio „Madagaskaras“ kūrėjai.
2. Diskusijoje dalyvavo ir kompozitorius Faustas Latėnas, kuris, pasirodo, esantis Kazio Pakšto kraštietis. „ Kai važiuoju į Antalieptę lankyti tėvelių kapų, pravažiuoju keliuką su rodykle „Madagaskaras 9 km.“. Tai visuomet sukelia ilgesį, graudulį. Nes šiose mano vaikystės vietose tokia didžių žmonių koncentacija: Kazys Pakštas, Kazimieras Būga, Juozas Gruodis, Faustas Kirša, Zigmas Zinkevičius. Tai – žmonės, kurie labai daug reiškia mūsų kalbai ir kultūrai“.
