Projekto metodinė darbo grupė susitiko su projekto partnerio Norvegijos Karalystės Biuskeriudo savivaldybės atstovais bei tradicinių šokių ekspertu, mokytoju ir bene geriausiu šokėju Martinu Myhru. Per paskaitas, susitikimus, koncertus, apsilankymus jaunimo tradicinių šokių repeticijose buvo kaupiamos žinios, o vėliau diskutuojama, kaip jas būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Tą patį spalio savaitgalį vyko ir projekto „Šokantis kaimas“ (norv. „Bygda dansar“) festivalis bei jaunimo stovykla „Savaitgalis Halingdalyje“ – abu renginius stebėjo ir Lietuvos atstovai.
Biuskeriudo apskrities savivaldybė, kuri ir surengė viešnagę, yra projekto „Šokantis kaimas“, trunkančio 3 metus, dalyvė, kuriame profesionalai dirba su 15–19 m. jaunimu, moko juos šokių ir skatina domėtis kultūros paveldu. Projektu siekiama stiprinti tradicinius šokius dviem atžvilgiais: kaip priemonę būti kartu – kaip socialinį kontekstą ir kaip ryšio tarp vietos muzikos ir šokių tradicijų palaikymą. Projekto vykdytojai taip pat stengiasi ugdyti ateities atlikėjų verslumą ir plėsti jų galimybes įsitvirtinti kultūrinio gyvenimo kontekste.
Per festivalį „Savaitgalis Halingdalyje“ vyko trupės „Frikar Dance Company“ pasirodymas. Šie šokėjai ne tik koncertuoja užsienyje ar savo šalyje, bet ir dirba su jaunimu. Kompanijos įkūrėjas ir vadovas Hallgrimas Hansegardas pasakojo apie principus, kuriais vadovaujasi kūrybiniame kelyje: „Pirmiausia reikia nustebinti save, o tik paskui kitus, tik tuomet tavo veikla bus prasminga.“ Jis taip pat pristatė savo požiūrį į šokius – pasakojo apie pastangas ieškoti pirminės šokio prasmės. Pavyzdžiui, rinkdamas žinias apie šokio ištakas ar tradicijas senosiose kultūrose netgi buvo nuvykęs pas Kinijos šamanus ir gilinosi į senąsias tradicijas.
„Šokis – tai harmonija su gamta, tad ieškome to ir Norvegijos kultūroje“, – teigė H.Hansegardas. Tačiau tam, kad jų idėjos pasiektų visuomenę, reikia daug dirbti su rinkodara, projektų viešinimu – tuo jis sėkmingai ir užsiima.
Lietuviams taip pat buvo pristatyta Norvegijos folkloro asociacijos „Folkorg“ veikla. Tai yra viena svarbiausių Norvegijos organizacijų folkloro gyvybingumui palaikyti. Gyvoji tradicija palaikoma per kasmet rengiamus tradicinio ir stilizuoto folkloro čempionatus (pirmasis vyko 1896 m. Bergene), aktyvią projektinę veiklą, folkloro įrašų leidybą bei skaitmenizavimą, reklaminių folkloro grupių ir artistų pristatymų rengimą. „Folkorg“ renginiai taip pat yra ir erdvė folkloro specialistų susitikimams bei neformaliam bendravimui, bendruomenės stiprinimui.
Paskaitos lietuviams vyko Olio kultūros namuose, kuriuose įsikūrusi ir Olio kultūros mokykla. Joje šiuo metu mokosi 407 mokiniai, ją sudaro daugiau nei 70 proc. Olio vidurinės mokyklos moksleivių, be to, pagal šiuos duomenis tai yra antra pagal dydį kultūros mokyklų bendruomenė Norvegijoje. Direktorė Iris Almas Tangeraas pasakojo apie vaikų ir jaunimo ugdymą folkloro srityje – tradicinių šokių ir muzikavimo mokymą, supažindino su folkloro ir tradicinių šokių organizacijų veikla, vadybos principais. Lietuvos kultūros specialistai sužinojo, kokiais principais dirba ši Norvegijos kultūros mokykla, kokių sričių mokymai vyksta, kokia papildoma veikla jie užsiima, kaip vyksta finansavimas – įgijo naudingų teorinių ir praktinių, kurias turėtų pritaikyti namuose. Tačiau vienas svarbiausių šios mokyklos filosofijos principų – mokytojai turi šypsotis mokiniams, pozityvumas – gerų rezultatų ir asmeninio tobulėjimo pagrindas.
Lietuvos delegacija susitiko ir su Švedijos „Vastana“ teatro, aktyviai dirbančio tiek Švedijoje, tiek Norvegijoje ir kitose šalyse, direktoriumi, muzikologu ir folkloro tyrinėtoju Leifu Stinnerbomu. Jo vadovaujamas teatras yra tradicinis, spektakliuose naudojamos folkloro šokių ir muzikos detalės, o vaidina ne tik aktoriai, bet ir folkloro šokėjai, dainininkai. „Vastana“ aktoriai taip pat mokosi tradicinių šokių ir kitų folkloro elementų. Tai yra vienintelis tokio tipo teatras Skandinavijos šalyse, pagal veiklą ir skleidžiamas idėjas jį būtų galima palyginti su Lietuvos klojimo teatru. „Lankytojai, atėję į šio teatro pasirodymus, gauna nemažą dozę folkloro, nors šiaip jie galbūt niekada nesilanko folkloro koncertuose – tad per teatrą mes supažindiname visuomenę su folkloro tradicijomis“, – teigė L.Stinnerbomas.
Galimybė susipažinti su šio festivalio ir stovyklos idėja, vaikų mokymo metodika, pamatyti, kaip noriai vaikai ir jaunimas mokosi, dirba bei stebi kitų pasirodymus, sukėlė daug prasmingų diskusijų Lietuvos kultūros specialistų delegacijoje.
„Norvegai laikosi įdomios tradicinių šokių sklaidos XXI a. krypties. Jie jungia tradicinį šokį su šiuolaikiniu moderniu šokiu. Tai nauja mums, lietuviams, patirtis, nes Lietuvoje tokios jungties apraiškų dar nėra. Muzikinio folkloro jungties su šiuolaikinės muzikos įvairiomis rūšimis bandymų jau turime, jie įvairaus lygio, daugiau ar mažiau profesionalūs ir įtaigūs. Norvegų eksperimentai šia linkme tikrai sudomino ir skatina pritaikyti šią patirtį Lietuvoje, – pasakojo LLKC Folkloro poskyrio specialistė Audronė Vakarinienė. – Labai patiko tradicinės instrumentinės muzikos ir liaudies šokio savaitgalio jaunimui idėja. Susirinkęs gausus vaikų ir jaunimo būrys buvo mokomi tokių pat jaunų, tik labiau pažengusių tose srityse mokytojų. Nebuvo justi jokio atotrūkio tarp jaunųjų mokytojų ir mokinių, nes mokytojai viską darė kartu kaip lygus su lygiu. Tik per pabaigos koncertą, kuriame visi atliko tai, ką per savaitgalį išmoko, byvo matyti, kad mokytojai prisiima atsakomybę už atliekamą kūrinį, o mokiniai kartu su jais jaučiasi patogiai ir saugiai. Buvo matyti ir tai, kad juos žavi ir įkvepia vos vos vyresnių mokytojų meistriškumas, kad jiems labai norisi būti panašiems į juos. Nors norvegai į tradicinio šokio pritaikymą ir atlikimą šiuolaikiniam žiūrovui žiūri labai kūrybiškai, jaučiama ir begalinė pagarba tradicijai, paisoma šimtmečiais gyvavusių atlikimo normų ir būdų. Tokia šokio sklaida – geras pavyzdys visiems, dirbantiems su tradiciniu šokiu.“
Be minėtos veiklos, taip pat buvo išvyka į kalnus. Gidas Ola Stave, taip pat laisvalaikiu dalyvaujantis folkloro veikloje, kilęs iš muzikantų šeimos, pasakojo apie senąsias bendruomenių tradicijas, kultūrinių tradicijų puoselėjimą, gamtos ir kraštovaizdžio bei architektūros saugojimą.
