Lietuvių ir lenkų santykiai: literatūroje ir stende
Krokuvos knygų mugėje ir Konrado literatūros festivalyje vyko ne tik tradiciniai susitikimai su rašytojais nacionaliniame stende, koordinuotame Lietuvos kultūros instituto. Mugės ir festivalio lankytojai buvo kviečiami susipažinti su lietuvių literatūra išsamiau, aptarti jų kontekstus, artimus ir Lenkijai, vyko diskusijos Holokausto, Czeslawo Miloszo, Rytų šalių padėties temomis.
Lietuvių autoriai Kristina Sabaliauskaitė, Herkus Kunčius ir Tomas Venclova Krokuvoje aptarė ir Vilniaus tapatybę, atskleidė savo mylimiausias miesto kerteles, ne tik diskutavo, bet ir įnirtingai ginčijosi kalbai pasisukus politinių aspektų link. Konrado festivalio susitikime su skaitytojais lietuvių rašytojas Alvydas Šlepikas klausytojų dėmesį nuo pirmos akimirkos prikaustė pasakodamas apie romano, ką tik pasirodžiusio lenkų kalba, „Mano vardas – Marytė“ atskleidžiamą primirštą Rytprūsių „vilko vaikų“ likimą, apie knygos atsiradimo aplinkybes ir procesus, lydėjusius tyrinėjamą objektą.
Lietuvos stende taip pat netrūko diskusijų apie Vilniaus tapatybę ir lietuvių ir lenkų santykius, prasidėjusių jau pirmosiomis mugės akimirkomis. „Tai tik darsyk patvirtina, koks svarbus yra nuolatinis dialogas, taip pat ir su artimiausiais kaimynais, – pasakojo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė. – Jis kaip niekada svarbus šiandien. Tik grįžę į Lietuvą gavome laiškų iš nepažįstamų mugės lankytojų, giriančių Lietuvos stendą, jo dizainą, šiltai atsiliepiančių apie malonų stende dirbusį kolektyvą, apie Lietuvos autorių knygas ir knygas apie Lietuvą. Viename laiškų rašoma, kad ši maloni pažintis – tai vienas „puikių būdų atkurti gerus Lietuvos ir Lenkijos ryšius“. Todėl projektas „Litwa w Krakowie“, kuriuo Lietuva prisistatė knygų mugėje ir literatūros festivalyje, įgauna vis didesnę reikšmę.“
Dialogui atviriausi buvo mažieji lenkų skaitytojai, kuriems lietuvių autoriai ir iliustruotojai Sigutė Chlebinskaitės, Ieva Babilaitė ir Kęstutis Kasparavičius knygų mugėje surengė penkias kūrybines dirbtuves.
K.Kasparavičius pristatė savo lenkų kalba pasirodžiusią knygą vaikams „Mažoji žiema“, o po to – mažus ir didelius, lietuvius, lenkus ir net kinus pakvietė piešti Baltojo dramblio, rašyti savo svajonių ant raudonų obuolių ir krauti juos į dramblio ant nugaros nešamą krepšį bei laukti jų išsipildant.
Zagrebe – žvilgsnis į lietuvių literatūrą
Kroatijos sostinėje vyko kultūrų sklaidos asociacijos „Kulturtreger“ rengiamas festivalis „Žvilgsnis į mažąsias literatūras“, žinomas dėl savo unikalumo ir naujo požiūrio į literatūrą bei jos pristatymo formas. Festivalis, siekiantis pristatyti mažųjų šalių literatūrą Kroatijos leidėjams ir skaitytojams, šiemet atsigręžė į Baltijos šalių autorius.
Birželio mėnesį festivalio rengėja Miljenka Buljevic buvo atvykusi į Vilnių ir pakvietė Lietuvą kartu su Latvija ir Estija tapti 2015-ųjų festivalio viešniomis.
„Festivalyje literatūra pristatoma dvejopai, – pasakojo projekto vadovė Kotryna Pranckūnaitė. – Išleidžiama antologija ir savo kūrybą festivalyje pristato kiekvienos dalyvaujančios šalies rašytojai. Literatūra pristatoma su vizualiais elementais, vaizdo projekcijomis, autorių diskusijomis, skaitymais.“
Visi festivalio renginiai vyko Kroatijos sostinės Zagrebo literatūros klube „Booksa“. Šalies literatūrą pristatanti antologija išdalyta Kroatijos leidėjams, tekstų ištraukos išspausdintos didžiausiuose šalies dienraščiuose bei publikuotos populiariame Kroatijos literatūriniame tinklapyje booksa.hr, kurį per mėnesį aplanko apie 35 tūkstančiai vartotojų.
Lietuvai atstovauti į Zagrebą išskrido rašytojai Undinė Radzevičiūtė, Tomas Staniulis, Indrė Valantinaitė ir Gintaras Grajauskas, kurie buvo pakviesti dalyvauti lietuvių literatūros skaitymuose, o festivalyje buvo pristatyta lietuvių literatūros ekspertės ir vertėjos Mirjanos Bračko sudaryta 10-ies lietuvių autorių kūrybos antologija kroatų kalba. Anot ką tik į Lietuvą grįžusios lietuvių poetės I.Valantinaitės, „Booksa“ – labai jauki, kamerinė erdvė, kurioje skamba gera muzika, vaišinamasi skania arbata. Klausytojai labai atidūs, gal net kiek nedrąsūs, kai kurie negausius klausimus būdavo pasirašę ant lapelio. Pabendravome ir su vietos rašytojais, literatūrinių leidinių redaktoriais, kurie žadėjo netrukus skirti vietos mūsų kūrybai savo žurnaluose“.
