Dviejose didžiulėse skryniose S.Budraičio sukaupti vadovėliai nuo metų naštos yra pageltę, apiplyšę ir labai trapūs. Keista, tačiau paėmęs kiekvieną jų į rankas pajunti neapsakomą sielos virpesį, šilumą ir švelnumą.
„Sakoma, kad senieji mūsų vadovėliai ir elementoriai skleidžia gerą aurą. Juk juos vartė ir skaitė jokių gyvenimo vingių nesugadinti vaikai, o iš jų mokė geriausių tikslų siekiantys mokytojai ir tėvai. Mes kiekvienas turime savo gimtinę, Tėvynę ir savo numylėtą elementorių“, – plačiai šypsodamasis kalbėjo kolekcininkas ir vieną po kito iš savo skrynių traukė vadovėlius.
Buvęs ilgametis pedagogas, istorikas S.Budraitis lietuviškus vadovėlius renka kelis dešimtmečius.
Pirmasis kolekcijos eksponatas į jo rankas pateko dar studijų laikais po apsilankymo Kaune įsikūrusiame Vidmanto Staniulio antikvariato knygyne.
„Ten išvydau gausybę senųjų spaudinių. Mane tai sužavėjo ir įkvėpė. Dėl meilės knygoms ir noro jas išsaugoti pradėjau domėtis lietuviškais vadovėliais ir juos rinkti. Juk dažniausiai, pasibaigus vadinamajam jų galiojimo laikui, vadovėliai tapdavo makulatūra arba keliaudavo į krosnį. Gaila, nes kai kurie jų yra unikalūs“, – įsitikinęs vyras.
Seniausias jo kolekcijos vadovėlis yra išleistas 1921 metais, o šios kolekcijos pasididžiavimas – prezidento Antano Smetonos parengta „Aritmetikos teorija“.
Pasirodo, A.Smetona buvo net šešių vadovėlių autorius.
Vadovėlius yra išleidę ir kiti 1918 metų signatarai: Mykolas Biržiška – 15, Petras Klimas – 7, Kazys Bizauskas, Jurgis Šaulys ir Jonas Smilgevičius – po 2, Kazimieras Šaulys – vieną.
„Mane labai nustebino, kad signatarai, būdami tokie užsiėmę, tiek dėmesio skyrė lietuviškiems vadovėliams. Tai turėjo didelę reikšmę mokyklai. Prie lietuviškų vadovėlių kūrimo prisidėjo ir žymiausi šalies dailininkai. Pavyzdžiui, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra sukūręs vieno vadovėlio viršelį. Kitas ne mažiau stebinantis reiškinys – Adomo Čiplio ir Stasio Pupeikio parengtas elementorius „Saulutė“.
Pradžiamoksliu jis buvo net kelioms kartoms, iš jo buvo mokomasi ilgiausiai – net 27 metus (nuo 1945-ųjų iki 1972 metų), o pasaulį išvydo net 21 jo leidimas. Be to, „Saulutė“ buvo pirmasis sovietinei mokyklai pritaikytas elementorius“, – pasakojo šešuoliškis.
Šio vieno gražiausių lietuviškos mokyklos elementorių jis dar neturi. „Saulutė“ ir visų minėtų signatarų vadovėliai yra vieni geidžiamiausių eksponatų jo kolekcijai.
S.Budraičio žiniomis, V.Staniulio antikvariato knygyne paskutinė „Saulutė“ buvo parduota pernai – pirkėja nesiderėdama už elementorių paklojo 400 litų ir išėjo laiminga.
„Žinau net kelis žmones, kurie turi „Saulutę“, bet jiems dar labai gaila ją atiduoti“, – apgailestavo kolekcininkas.
Iš pradžiamokslio elementorių jis kol kas turi tik du – po „Saulutės“ išleistus „Vyturėlį“ ir „Šaltinėlį“. O juk lietuviško pradžiamokslio kolekcija yra gana gausi ir vargu ar senieji elementoriai („Kelias į šviesą“, Sakalėlis“, „Aušrelė“, „Vaikų darbymečiui“, „Rūtelė“, „Žibutė“, „Pirmieji žingsniai“, „Sparneliai“, „Žiburėlis“, „Ašakaičio abėcėlė“, „Spindulėliai“, „Šviesa“, „Pelėda“ ir kt.) iki mūsų dienų išliko.
Paprastai vieno leidimo vadovėliai būdavo naudojami 2–4 mokslo metus. Jie kasmet buvo tobulinami, ieškoma geresnių mokomosios medžiagos pateikimo būdų, taikomi nauji metodai, keičiamas turinys, spalvos, teksto išdėstymas.
Pavykę vadovėliai būdavo pakartotinai leidžiami nekart, o mažiau pavykę – tik sykį.
„Prašau visų prisidėti prie Lietuviško vadovėlio ir buities istorijos muziejaus kūrimo Šešuoliuose dovanojant senas knygas, spaudą ir buities reikmenis. Visi, prisidėję prie muziejaus kūrimo, bus registruojami muziejaus Garbės knygoje“, – pažadėjo S.Budraitis, planuojantis muziejaus atidarymo iškilmes kitų metų liepos mėnesį per Šv.Onos atlaidus.
