Autorei atrodo keistas įsigalėjęs mokymas visa, kas gera, sieti su šviesa, o blogį ir įvairiausius pavojus – su tamsa. Nejaugi Dievas naktį miega? Todėl svarbią vietą knygoje užima „mėnulio pamokos“ – autorė gręžiasi nuo „saulės dvasingumo“, kai Dievas siejamas vien su šviesa, o tamsa paliekama nelabajam, ir simpatizuoja mėnuliui – nepaliaujamai kisdamas jis atspindi žmogaus sielą tiksliau nei nekintama saulė.
Savo knygoje B. Brown Taylor ragina mus atmesti nerimą ir baimes, rasti savyje drąsos prisijaukinti tamsą, pažinti kitokį pasaulį, pajusti Dievo ranką, vedančią mus per matoma ir nematoma. „Kaip tik tamsoje mes paūgėjame labiausiai“, – sako ji.
Ši knyga – tamsos, tiek fizinės, tiek dvasinės, apmąstymas – ne tiek vadovėlis, kiek dienoraštis. Ką autorei reiškia tamsa? „Tamsa vadinu visa tai, kas mane gąsdina. Tamsai priskiriu Dievo nebuvimą, silpnaprotystės baimę, artimiausiųjų ir brangiausiųjų netektį. Taip pat ir tirpstančias ašigalio ledynų kepures, vaikų kančias ir kirbantį klausimą – koks jausmas numirti.“
Netikrumo laikais, kai klausimų daugiau nei atsakymų, išmintinga ir žavi knyga „Išmokti eiti tamsoje“ teikia jėgų ir vilties įveikti gyvenimo negandas ir parodo kelią dvasingumo link.
Barbara Brown Taylor. Išmokti eiti tamsoje. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 207 p. Dailininkė Asta Puikienė.
