Laureatų pavardes paskelbė kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovaujantis filosofas Leonidas Donskis. Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios išvakarėse.
Komisija išrinko šešis laureatus iš galutinio 12 pretendentų sąrašo. Komisiją sudaro: filosofas L.Donskis, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, aktorius Juozas Budraitis, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė Jūratė Jurevičienė, režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Lietuvoje garbingiausios kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos:
1. Muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas - už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus.
3. Muzikas Leopoldas Digrys - už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą.
2. Aktorius Dainius Gavenonis - už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą.
4. Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė - už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę.
5. Skulptorius Vladas Urbanavičius – už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.
6. Grafikė Janina Grasilda Žilytė (Birutė Žilytė) - už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.
Nevengia ironijos ir autoironijos
Literatūros pasaulyje mažai kas abejoja, kad Giedra Radvilavičiūtė – viena įdomiausių pastarojo meto Lietuvos rašytojų. Nors autorė išleido tik dvi knygas – „Suplanuotos akimirkos“ ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, – kone kiekvienas jos apsakymas yra toks sodrus, kad kai kuriais atžvilgiais prilygsta storam romanui. Jos kūryboje pinasi, žaižaruoja ir intelektualumas, ir humoras, ir moteriškų žurnalų aktualijos. Ironija ir autoironija – vienos svarbiausių sudedamųjų dalių.
1960 m. Panevėžyje gimusi G.Radvilavičiūtė 1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku Giedriumi Subačiumi išleido Čikagos Newberry bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Už 2010 m. išleistą esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ autorė apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.
Atpažinimo ženklas – „vamzdis“
64 metų Vladas Urbanavičius – vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių, daug ginčų sukėlusios, „vamzdžiu“ pravardžiuojamos ir šiuolaikinio Vilniaus simboliu tapusios „Krantinės arkos“ autorius.
„Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V.Urabanavičius – vamzdis“, – yra pastebėjusi Vilniaus dailės akademijos prorektorė, žinoma tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Šiuolaikinės lietuvių skulptūros panoramoje V.Urbanavičiaus darbai išsiskiria savitu minimalistinio mąstymo bei subtilaus formos jausmo lydiniu. Menininkas yra sukūręs memorialinių paminklų, darbų bažnyčių interjerams, viešosioms miesto erdvėms, tarp kurių – skulptūros Klaipėdos Martyno Mažvydo parke, skulptūra „Dvi dalys“ (2002 m.) Busane (Pietų Korėjoje) ir „Vaivorykštė“ (2004 m.) Utenoje, „Kabantys akmenys“ (2006 m.) Kauno „Skulptūrų zonoje“.
Tarp naujausių kūrėjo darbų – paminklas fotografui Vitui Luckui. Įspūdingą trijų dalių instaliaciją „Standartiniai rezervuarai“ galima pamatyti šalia Ruperto tarpdisciplininio meno centro Valakampiuose, o jo darbą „Šulinys“ – Vilniaus Bernardinų bažnyčios palėpėje veikiančioje parodoje „Minimum“.
Įsikūręs viename ramiausių ir gražiausių Vilniaus rajonų Jeruzalėje menininkas tarsi nemato jį supančios gamtos, sutelkęs visą dėmesį į ją pavergiančios ir naikinančios civilizacijos atributus. Jis prisipažino, kad mielai gyventų pačiame senamiesčio centre, tačiau ten nebūtų galimybės meistrauti didesnių objektų.
Kūryba apima kelias sritis
85 metų dailininkės Birutės Janinos Grasildos Žilytės kūryba apima net kelias dailės sritis: knygų iliustraciją, estampą ir sienų tapybą. Modernistinė meninė raiška, asociatyvumas ir įdomios plastinės-filosofinės metaforos, sodrus koloritas, emocijų kupini spalviniai santykiai tapo išskirtiniais B.Žilytės kūrybos bruožais.
Svarbiausią vietą dailininkės kūryboje užima knygų grafika, ypač – literatūra vaikams. Dailininkė yra apipavidalinusi daugiau kaip 10 knygų, kurios sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo ir daugybės apdovanojimų.
1969 m. Tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų bienalėje Bratislavoje už Janio Rainio knygos „Aukso sietelis“ iliustracijas B.Žilytė apdovanota „Aukso obuolio“ prizu. Įvairius apdovanojimus pelnė ir Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ iliustracijos.
Daugelis dar prisimena ir B.Žilytės kartu su vyru dailininku Algirdu Steponavičiumi sovietmečiu sukurtus puikius sieninės tapybos darbus – pasakas – vaikų kavinėje „Nykštukas“ Vilniuje ir vaikų sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose, kurie buvo sunaikinti pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu.
„Vaikystėje, vakarui atėjus, tamsa prisipildydavo pasakiškų būtybių, paslaptingos gyvybės alsavimo. Tos būtybės priartėdavo prie manęs ir net liesdavo drabužius ar kojas. Šviesoje vėl visi daiktai atrodydavo negyvi. Gyvybės pilna juoduma virsdavo tuščia bespalve erdve. Nesuprantama tamsos paslaptis visada baugindavo, bet kartu ir magiškai viliojo į savo užburtus pasaulius. Vaikystė nugrimzdo į praeitį o pasaka liko, ir „užburtų pasaulių“ ilgesys kerinčia jėga traukia paversti juos plastinėmis formomis“ – savo kūrybos ištakas įvardino B.Žilytė.
Galinga muzikos mokslo varomoji jėga
Muzikologijos habilituotas daktaras, profesorius Algirdas Ambrazas (81 m.) išleido 11 knygų, 2 iš jų – užsienio kalbomis, paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos periodiniuose ir mokslo leidiniuose, Lietuvos, Rusijos, Suomijos enciklopedijose, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos muzikos leidiniuose, skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse.
„Be šio mokslininko įžvalgų, būtų didžiulė duobė mūsų muzikos moksle. Jis atvėrė savo darbais svarbiausius lietuviškos muzikos slėpinius, ypač daug nuveikė tyrinėdamas kompozitorių Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kūrybą. Tai galinga muzikos mokslo varomoji jėga. Tokių žmonių dėka pasaulis sužino apie mūsų profesionaliąją muziką“, – sakė A.Ambrazą Nacionalinei premijai pristačiusios Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovė Zita Bružaitė.
Tituluoja geriausiu aktoriumi
Rašydami apie 42 metų Dainių Gavenonį teatro kritikai kartais tituluoja jį geriausiu Lietuvos teatro aktoriumi, ir ne be pagrindo – D.Gavenonis yra pelnęs bene daugiausia lietuviškų ir tarptautinių apdovanojimų už pagrindinius vaidmenis. Dauguma jų sukurta Oskaro Koršunovo spektakliuose. Nuo „Shopping and Fucking“ pagal Marko Ravenhilo pjesę – D.Gavenonis, vaidinęs ten Robį, yra vienas svarbiausių O.Koršunovo aktorių.
Įspūdingi, įsimenantys jų drauge kurti vaidmenys šiuolaikinėje ir klasikinėje dramaturgijoje – Paulis Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veide“, poetas Benamis „Meistre ir Margaritoje“ pagal Michailo Bulgakovo romaną, Oidipas spektaklyje pagal Sofoklio tragediją „Oidipas karalius“, Klaudijus ir Tėvo šmėkla Williamo Shakespeare‘o „Hamlete“, Satinas spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę, gydytojas Dornas Antono Čechovo dramoje „Žuvėdra“.
Pastarieji trys spektakliai – tarsi aktorystės laboratorija, ir D.Gavenonis – jautrus tokios kūrybos dalyvis.
„Man atrodo, tiek „Hamlete“, tiek apskritai Oskaro Koršunovo teatre susirinkę galvojantys aktoriai. Režisieriui reikia galvojančių aktorių, – yra sakęs D.Gavenonis spektaklio aptarime San Paulo festivalyje Brazilijoje, kur gastroliavo OKT trupė. - Klausimu „Kas tu esi?“ savęs klausi, kas tu esi, tas po personažu kaip žmogus. Žiūri į veidrodį ir klausi savęs, kas tu esi. Stebi, kaip iš aktoriaus virsti į personažą. Režisieriui O.Koršunovui visada buvo svarbu teatras, tačiau šis spektaklis yra ypač apie teatrą ir apie mus. Ne apie Shakespeare‘ą ar kažkada gyvenusius aktorius, o apie mus, dabar gyvenančius aktorius“.
Nuo 2011 m. D.Gavenonis priklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupei. Būtent šis aktorius sukūrė tiesos ieškotojo Tomo Stokmano vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“ pagal Henriko Ibseno dramą – šia premjera pradėtas teatro atsinaujinimo etapas.
Dabar D.Gavenonio „nacionaliniame“ repertuare – vaidmenys, be kurių neįsivaizduojami spektakliai „Lilijomas“, „Dėdė Vania“ – čia jis daktaras Astrovas, „Katedra“ – vyskupas Masalskis. Tai charizmatiškas šiuolaikinio teatro aktorius, vaidinantis šiuolaikiniam žmogui. Kaip rašė teatrologė Vlada Kalpokaitė, „esu beveik tikra – absoliučiai kiekvienas žiūrovas jaučiasi jo matomas, pamatytas, ir tai neišvengiama. Tas imperatyvus žvilgsnis daro žiūrovo būtį nebesaugią, atima iš jo estetinio atsiribojimo skydą, padaro tave bendrininku, kuris turės dalytis atsakomybe už viską, kas scenoje sakoma ir vyksta“.
O toliau: „Ir be jokios aktorinės egzaltacijos, be fejerverkų, neiškrisdamas iš ansamblio, net stiprindamas ryšį su partneriais, Dainius, pamatuodamas kiekvieną žingsnį, eina prasmės teatro link. Ne abstrakčios, daugiaskiemenės, pakilios ir didžiųjų raidžių PRASMĖS, o tikrosios, kurios reikia dabar, kuri būtina šiam laikui ir suteikia teatrui vilties išlikti „spektaklių visuomenėje“.
Vargonų patriarchas
Nedaugelis pasakytų kaip Lietuvos vargonų patriarchas 81 metų Leopoldas Digrys: „Man pavykdavo įgyvendinti visas savo idėjas – iškeldavau sau tikslą ir nepasiduodavau.“
Maestro 1962-aisiais nuo nulio atkūrė vargonų klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tada čia nebuvo nė vienų veikiančių vargonų – tik maža fisharmonija, o auditorijoje per egzaminą tilpdavo vienas žmogus – kiti komisijos nariai stovėdavo.
Jau 1963-iaisiais L.Digrio iniciatyva vargonai suskambo ir tuometinėje Paveikslų galerijoje. Jis pirmasis Sovietų Sąjungoje pradėjo rengti Vilniuje tarptautinius vargonų muzikos festivalius, kurių tradicija tebegyvuoja šiandien, įsiliejusi į Kristupo vasaros festivalį. Beveik prieš ketvirtį amžiaus L.Digrio įkurtas Religinės muzikos centras iki šiol Šv.Kazimiero bažnyčioje kasmet surengia per 60 nemokamų sakralinės muzikos koncertų. Be to, maestro daug nuveikė statydamas vargonus, o pats Lietuvoje ir užsienyje surengė daugiau kaip 2000 vargonų muzikos koncertų.
„Darbų man niekada netrūko. Vienu metu net spėdavau į septynias tarnybas. Kai gyvenimas yra lengvas, žmogus pradeda degraduoti“, – tikino L.Digrys. ˙
