Mūsų visuomenė kūrybinga, bet gero meno nėra daug.
Tokia pertekliaus kultūros tikrovė. Todėl juo lengviau užkibti ant apgaulingų intrigos, provokacijos kabliukų.
Kas buvo tikra, kas privertė susimąstyti šiemet kultūros pasaulyje?
Bado meistro drama ir laimė
Jei reikėtų išskirti vienintelį metų teatro įvykį, tai būtų Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ pagal Franzo Kafkos novelę, rodomas „Meno forte“. Čia telpa tik septynios dešimtys žiūrovų. Viskas pusbalsiu, bet smeigia giliai: turinys prislegia, o kūrėjų talentas pakylėja.
Jautiesi sutraiškytas, nes suvoki, kad žmogus, tikėjęs savo gyvenimo prasmingumu, yra „palaidotas kartu su savo šiaudais“. Bet esi ir laimingas, kad patyrei spektaklį.
Toks E.Nekrošiaus režisuoto, Viktorijos Kuodytės vaidinamo ironiško, o iš tiesų tragiško kūrinio poveikis.
Į sceną „Bado meistras“ įveda kuriančio žmogaus ir visuomenės santykius, be to, aktualizuoja dar 1922 m. F.Kafkos pasiūlytą pašaipią užuominą, kai kūryba prilyginama badavimui.
E.Nekrošius, išdėliojęs scenoje pelnytus apdovanojimus, medalius, diplomus ir paguldęs ant jų Bado meistrą, tarytum pratęsia: viskas tėra šiaudai.
E.Nekrošiaus ir V.Kuodytės Bado meistras yra pirmiausia Artistas. Tą nusibadavusį – daug sukūrusį ir tebekuriantį – Artistą už liaunos rankos tvirtai laiko galingas Impresarijus (vaidmuo ištikimam „Meno forto“ rekvizitininkui Genadijui Virkovskiui). Su tuo Artistu familiariai iki šiurkštumo elgiasi vaikai, mėsininkai, mokslininkai, praeiviai, cirko darbininkai ir kita publika (vaidmenys aktoriams Vaidui Viliui ir Vygandui Vadeišai).
V.Kuodytė, sakydama F.Kafkos novelės tekstą, suvaidina ir Bado meistro dramą, ir jo komizmą, jo stiprybę ir silpnumą, nes Bado meistro likimo dėlionei sarkazmo netaupė nei autorius, nei režisierius.
Tačiau novelės finale Bado meistras tyliai džiūva, niekieno nepastebimas narve – spektaklio Bado meistras gyvenimo pabaigoje ramybės neturi.
Cirko vyrai jį paverčia tampomu atrakcionu, o aktorė parodo, kaip oriai Bado meistras nesusitaiko su badavimo – kūrybos – pralaimėjimu prieš laiko tėkmę, vis dar tiki, kad gali skleisti savo atsidavimo kerus.
Per visą spektaklį jauti Bado meistro, režisieriaus, aktorės išdidumą, tikėjimą, kad nėra pasaulyje „maisto, kuris man būtų skanus“.
Bado meistras – Artistas, Menininkas, Žmogus – tai sako ne cirko prižiūrėtojui ir ne pašnibždomis, kaip novelėje, bet žiūrovams.
Skulptūros piktino ir žavėjo
Jei tektų svarstyti, kokiems dailės kūriniams 2015 metais teko daugiausia dėmesio, neabejotinai laimėtų skulptūros.
Šiemet pasibaigė daugelį metų trukusi Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų istorija.
Naujojo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu jos buvo nukeltos ir pakeistos gėlių vazelėmis.
Norėtųsi tikėti, kad šie nemenkos meninės vertės istorijos liudininkai nenukeliaus į Grūto parką, ir socrealizmo klestėjimo laikais besidomintys turistai savo pinigus paliks ne verslininko kišenėje, o kokio nors sostinės muziejaus kasoje.
Tuo metu kitos Vilniaus skulptūros šiemet prabilo žinomų rašytojų žodžiais ir garsių aktorių balsais. Prieš kelerius metus Kopenhagą ir Londoną užkrėtęs kalbančių skulptūrų virusas pasiekė ir Vilnių.
Modernaus meno centras (MMC) ne tik pasirūpino nauju „Vilniaus skulptūrų kelio“ leidimu, bet ir įgarsino penkiolika skulptūrų miesto centre. Tereikia telefonu nufotografuoti kodą nuo specialių lentelių prie skulptūrų, ir jos pačios jums paskambins.
Galima pasiklausyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino istorijos ar legendinio JAV muzikanto Franko Zappos pasakojimo.
Tiesa, telefonu skambinantys paminklai publiką sudomino mažiau nei be garso raudančios mergaitės skulptūra Šiaulių centre. Vidurinės kartos skulptoriaus Gintauto Lukošaičio „Verksmas“ įžeidė šiauliečius ne menkiau nei skulptūros patriarchų sukurti Žaliojo tilto darbininkai ir kariai – vilniečius.
Dailė Lietuvoje vis dar turi būti daili, o skulptūra miesto centre – tik kunigaikštis arba angelas.
Todėl ypač džiugu, kad metus vainikavo Nacionalinė premija Vamzdžiu pravardžiuojamos, sostinės simboliu tapusios „Krantinės arkos“ autoriui Vladui Urbanavičiui.
Premijas skirstanti komisija pagaliau nustojo padlaižiauti menamai „visuomenės nuomonei“.
Sužibo viltis, kad kitais metais apdovanojimų sąraše vėl pamatysime ir išvardintus konkrečius laureatų kūrinius, o ne vien banaliai poetiškus jų nuopelnų įvardijimus.
Tikri ir tariami lobiai
Šiemet liejosi stiprios emocijos ir dėl muzikos paveldo – tiek seno, tiek nelabai.
Muzikinį pasaulį supurtė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinių metų pabaigtuvės, kuriose nuskambėjo esą dar niekada neatlikta klasiko simfoninė poema „Pasaulio sutvėrimas“. Bet ji niekada ir nebuvo parašyta!
Du muzikai nuaudė iš kūrėjo juodraščių ir jo vardu pristatė savo simfoninę fantaziją.
Klasikas jau sunkiai sirgo margindamas rankraščius, į kuriuos kibo jo kūrybos „gelbėtojai“. Net pasitelkę Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą jie negalėjo atkurti M.K.Čiurlioniui būdingo simfoninės muzikos skambesio.
Tiesa, publikai eksperimentas patiko. Bent tokia intriga vangokame jubiliejinių metų fone. Juk savąjį genijų jau taip sudievinome, kad nieko apie jį dar nežinantys jau iš anksto juo bodisi.
Nemokame nukelti nuo pjedestalo dievybės nepakenkdami jos reputacijai, kaip suomiai minėdami Jeano Sibeliaus 150-metį. Šiemet jie kepė šia proga ne tik akademinius veikalus ir kompaktines plokšteles, bet ir įvairiausius proziškiausius gaminius su savo klasiko atvaizdu.
J.Sibeliaus metus šventė visa šalis: norintys pildė savo idėjomis interaktyvų J.Sibeliaus metų kalendorių, prenumeravo naujienlaiškį ir dalyvavo visuose įvykiuose.
Nepatingėta pranešti apie sukaktį net visiems 954 pasaulio simfoniniams orkestrams!
Užtat šio kompozitoriaus muzika skambėjo daugiau kaip 2000 koncertų svetur, o M.K.Čiurlionio – vos keliose šalyse.
Ir kalbėjome mes bene garsiausiai apie M.K.Čiurlioniui dar nepastatytą paminklą Vilniuje. Tarsi jis priverstų mylėti klasiką labiau. Jei vilniečių šiemet nebūtų aplenkę baltarusiai, įamžinę menininką Minske, gal nebūtų ir tokių kalbų.
Įdomu, kad kur kas senesnį – ankstyvojo baroko – muzikinį paveldą Lietuvoje ėmėsi gaivinti brazilų fleitininkas Rodrigo Calveyra.
Tapęs Vilniuje įsikūrusio tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ vadovu, jis apstulbo aptikęs LDK muzikos lobyną – įniko šifruoti ir rekonstruoti senuosius rankraščius, rengti palaidotų po laiko dulkėmis mūsų baroko įžymybių muzikos programas.
Jis su „Canto Fiorito“ prisidėjo prie iškilaus Vilniuje kūrusio italų kompozitoriaus Giovanni Battistos Cocciolos vardo grąžinimo Lietuvos muzikos istorijai. O vakar šie menininkai pakvietė į Valdovų rūmuose surengtą pirmąjį koncertą Lietuvoje, skirtą XVII a. italų kompozitoriui Tarquinio Merulai.
Šio Žygimanto Vazos dvare dirbusio muziko vardas rašomas greta Claudio Monteverdi, bet iki šiol buvo nežinomas Lietuvoje.
Senoji muzika šalyje atsigauna – tai bene geriausia šių metų muzikos gyvenimo naujiena.
Tylos ir saiko ilgesys
Ko norisi gaudžiant triukšmui? Tylos. Kas žavi besaikės gamybos ir vartojimo pasaulyje? Saikas. Ar jo buvo, ar yra lietuvių literatūroje? Taip.
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, be kitų kūrėjų, šiemet buvo skirta ir Giedrai Radvilavičiūtei. Rašytojai, išleidusiai viso labo dvi knygas. Ar tai reiškia, kad šią premiją skirianti komisija neturėjo iš ko rinktis? Visko gali būti, bet net ir tokiu atveju galime kalbėti apie tylos ir saiko ilgesį.
G.Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“ ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ramdo tokį ilgesį. Tai išties geros knygos, iš kurių sunku ką atimti, bet nelabai yra ir ką pridėti. Taiklu. Juokinga. Liūdna. Skaudu. Linksma. Visko G.Radvilavičiūtės eseistinėje prozoje yra. Visko, ko reikia gerai literatūrai. O jai reikia ir saiko.
To saikingo „visko“ galima rasti ir dar keliose šiemet pasirodžiusiose knygose. G.Radvilavičiūtės bendražygės Danutės Kalinauskaitės apsakymų rinkinyje „Skersvėjų namai“ literatūriniai skersvėjai neišpustė nieko, išskyrus grafomaniją. Besaikis saikingumas, ne visada gražus grožis, neretai linksmokas liūdesys ir gaudžianti tyla – ši rašytoja žino, kaip kurti gerą literatūrą.
Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis, Undinė Radzevičiūtė – tai dar trys rašytojai, kurie šiemet išleido knygas. Gal ne pačias stipriausias savo karjeroje. Gal visuomenės ir nepastebėtas. Bet geros knygos nesensta. Jos būna pastebimos. Jei ne amžininkų, tai jų palikuonių.
D.Kajoko eilėraščių rinkinys „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, S.Parulskio poezijos rinktinė „Be teisės sugrįžti“, U.Radzevičiūtės romanas „180“ – knygos, kurios atsirado ne iš noro reikštis, o, kaip pasakytų poetas Aidas Marčėnas, iš tiesos ir tikrumo ilgesio. Galima būtų pridurti – ir saiko ilgesio. Būtų gerai, jei to būtų daugiau 2016-aisiais.
