Populiariausiame naujienų portale jis pamokomu tonu pareiškė, kad meną galima mėgti arba ne, tačiau jo nereikia suprasti, nes čia juk „ne matematika ir ne fizika“. Gal užtektų socialiniuose tinkluose su bendraminčiais apsikeisti pašaipiomis replikomis ir straipsnį užmiršti – ar maža rašančių apie tai, ko neišmano? Bet stabtelėjau, nes šis pareiškimas – žymiai bendresnės tendencijos niekinti mąstymą ir išmanymą simptomas.
Ji reiškiasi tada, kai naikinami kultūros leidiniai, nes pakanka paviršutiniškų pasakojimų apie skandalingesnius atvejus komerciniuose laikraščiuose. Ir tada, kai nuvertinami humanitariniai mokslai kaip nepelninga studijų sritis. Ir tada, kai menininkai paraginami kurti tik tai, ką galima parduoti masiniam vartotojui, niekada nepamėginusiam praplėsti savo akiračio.
Tokie pasiūlymai visada tvirtai argumentuojami „nauda visuomenei“, tarsi nauda būtų savaime suprantamas dalykas. Bet juk niekinant mąstymą, kaip tik ir negali kilti jokia abejonė visuotinai pripažintomis sąvokomis ir „tiesomis“. Taip nejučia ir imi pritarti daugumos nuomonei, kurią nemąstančiai daugumai galbūt įpiršo kažkas kitas. Štai kad ir tą mintį, jog meno nereikia suprasti, tarsi jis būtų kažkoks buities daiktas.
Tokiai sąmonei iškart viskas aišku. Ji automatiškai tiki tuo, kas duota, užuot mėginusi tai užklausti, kad suprastų ir iš tikrųjų žinotų. Štai šypsosi Mona Liza, į tave spokso nukirsta galva Saukos veidu, Čiurlionio karaliai stebisi milžinų miške rastu spindinčiu kaimu. Čia nėra jokių paslapčių, šių vaizdinių prasmė yra tokia pat aiški kaip ir kokio nors puodo funkcija. Juos galima tiesiog „vartoti“, nors net neaišku, ką šis žodis reiškia meno kontekste.
Pažvelgus iškart savyje paspausti mygtuką „patinka“ ar „nepatinka“ ir eiti toliau? Grožėtis ar bjaurėtis tuo, kas ir kaip pavaizduota? Ir nekelti klausimo, kaip nukirsta galva gali tave stebėti, ar kas slypi po veido kauke? Nes vos tik paklausi, tuoj išaiškės nuomonių skirtumai ir prasidės ginčai. Geriau stabdyti šį kenksmingą procesą išankstiniu žinojimu. Nesvarbu, kad greitai suvartotas pasaulis tampa banalus ir ima kasdien nuobodžiai kartotis ta pati daiktų, veiksmų ir kalbų beprasmybė, iš kurios jau reikia gelbėtis vartojant dar daugiau, svaiginantis ar dar kitaip.
Galima užjausti pasirinkusius tokią vergystę. Bet kai tokias mintis reiškia galios pozicijas užimantys žmonės, nemąstantis vartojimas tampa religija, kurią išpažįstanti dauguma ima naikinti kitokius kaip nereikalingus. Nereikalingi tampa ne tik menininkai, bet ir filologai, menotyrininkai, filosofai, fantazuotojai ir svajokliai, keistuoliai, vienuoliai ir burtininkai, netgi skaičiuoti nemėgstantys vaikai.
Mums visiems liepia keistis ir prisitaikyti prie susiaurėjusios tikrovės. Užuot mąsčius apie būties ar meno kūrinių prasmę, užuot kritikavus visuotinai pripažintas tiesas, mus ragina eiti kasti sniego ar skambinėti nepažįstamiems žmonėms įkyriai peršant nereikalingas prekes. Reikalingi tik tie, kurie tvarkingai atlieka jiems priskirtas funkcijas kaip kokie lygintuvai ar šaldytuvai.
Tad verslo įmonėmis virtusių universitetų užduotimi tampa tokių tikslingai pritaikytų piliečių tiekimas. Jie kapitalui naudingiausi tada, kai nemąstydami vykdo nurodymus, o po darbo nemąstydami vartoja kuo daugiau. Tokiai sistemai humanitariniai mokslai yra ne tik nepelningi, bet ir kenksmingi, nes skatina viskuo abejoti gadindami iš aukščiau nuleistų tiesų ir sąvokų aiškumą, skatindami aiškintis tokius supratimo nereikalaujančius dalykus kaip meno kūriniai.
Kai mane puola, kyla pagunda duoti atgal. Šiuo atveju tai reiškia apsukti teiginio ietį smaigaliu į jo autorių. Jei ekonomistas taip įsitikinęs, kad meno nereikia suprasti ir todėl nereikalingi menotyrininkai, aš savo ruožtu galiu paklausti, o kam reikalingi ekonomistai? Juk neoliberalistinė ideologija mus jau seniai įtikinėja, kad ekonomiką valdo laisva rinka, kad ji teisingiausiai išsprendžia visus ginčus ir sureguliuoja socialines sistemas, yra mūsų laimės pamatas ir pažadas.
Tereikia paklusti svarbiausiam egzistenciniam imperatyvui – per gyvenimą sukaupti kuo daugiau pinigų, stengtis užgrobti kuo daugiau ir neatsidurti nevykėlių zonoje. Tikslas visiems aiškus, priemonės – irgi. Jei kas nors pamėgina rinką reguliuoti, tai tik viską sugadina. Tad kodėl mes turėtume finansuoti ekonomistų rengimo programas, jei viskas išsisprendžia ir be jų? Nėra ką čia analizuoti. Pinigų arba yra, arba nėra. Taškas.
Štai ir išdėsčiau tokį pat primityvų supratimą apie ekonomiką kaip kolega ekonomistas – apie meną. Tik aš tą pastraipą skaitydama raudonavau, nes pakanka pasiskaityti filosofą Michelį Foucault, kad suprastum, kaip sudėtinga pasakyti, kas yra pinigai ir kaip atsitinka, kad kažkokie metalo gabalai ar popiergaliai tampa visų reikalingų, naudingų, geidžiamų daiktų ir vertybių matu. Jie yra tokia pat mūsų įsivaizdavimų ir įsitikinimų reprezentacija kaip ir meno kūriniai. Vos tik įsivaizdavimas pasikeičia, pinigų vertė išgaruoja. Beje – kaip ir meno kūrinių.
Tik meno kūriniai gali po kiek laiko tą vertę atgauti, o pinigai – ne. Nes geri meno kūriniai yra tekstai, kuriuos iššifravus bet kada gali sudrebėti įsitikinimų pamatai. Jie kelia nepatogius klausimus ir visada sako daugiau negu tiesiogiai rodo, jų vaizdiniai atveria nežinomybės erdvę, kur galima, anot Hanso Georgo Gadamerio, užsibūti ir atrasti tikrąjį save.
Tokie neišmanėliški teiginiai, esą meno nereikia suprasti, iš mūsų stengiasi atimti kai ką esminio – jie trukdo būti atviram kito skleidžiamai prasmei. Jie atima džiaugsmą suvokti, jog visuomet esi tiktai supratimo pradžioje ir bet kurią akimirką priešais tave gali atsiverti nauja perspektyva į pažinimo begalybę.
Matyt, ekonomikai tokie masiniai atsivėrimai būtų labai nenaudingi, todėl ji ir mėgina mus įtikinti, kad už spalvoto paviršiaus nieko nėra. O kad lengviau patikėtume, išjuokia tuos, kurie mėgina jį praplėšti kritiniu mąstymu ir moka priešintis vienos nuomonės, vienos idėjos, vieno tikslo nelaisvei. Nemąstanti greitų pirkėjų minia yra jų idealas. Bet ar mums patiems to pakanka? Drįstu abejoti. Ir verčiau renkuosi begalybę nenaudingų mėginimų suprasti meną.
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
