Antai Eifelio bokštas net ir nesilankiusiems Paryžiuje iškart asocijuojasi su šiuo miestu, Laisvės statula – su Niujorku, Big Benas – su Londonu, o Brandenburgo vartai – su Berlynu. Sąrašą galima būtų tęsti ilgai. Yra daugybė architektūros paminklų ar vietų, kurias nesunkiai atpažįstame kaip miesto ar visos šalies simbolį.
Jūs turite kuo didžiuotis
Ar taip pat lengvai užsieniečiams atpažįstama Lietuva? Ar pamatę Gedimino pilies, Katedros su varpine, Valdovų rūmų nuotraukas niekada Vilniuje nebuvę svetimšaliai pasakytų, kad šie vaizdai iš Lietuvos sostinės? Tikrai ne, – įsitikinęs D.Alvarezas. „Man tai gali būti bet kuri valstybė, pavyzdžiui, Latvija ar Estija“, – teigia į Vilniaus žymiausių pastatų nuotraukas žvelgiantis argentinietis.
„Jeigu ruošiuosi aplankyti kurią šalį, noriu joje pamatyti ką nors originalaus, neįprasto“, – sako devyniose pasaulio valstybėse gyvenęs, o dabar Portugalijos sostinėje Lisabonoje įsikūręs D.Alvarezas.
Lietuva turi kuo išsiskirti, įsitikinęs Diegas. Anot jo, tai – gintaras, apie kurį jis pats sužinojo tik pažiūrėjęs dokumentinį filmą. Būtent gintaras, argentiniečio manymu, galėtų tapti Lietuvos įvaizdžio atspirties tašku.
„Kai pamačiau filmą apie gintarą, pradėjau galvoti, kaip parodyti tokį dažniausiai mažą gabalėlį pasauliui, kaip juo sudominti. Ir tada pamaniau, kad būtų galima panaudoti seną prekybininkų triuką: kai daiktas yra labai mažas, padaryk jį dideliu ir pamatysi jį kitu kampu. Pavyzdžiui, parduotuvės, kai nori reklamuoti prekę, tarkim batą, pagamina milžinišką jo kopiją, – entuziastingai savo idėją dėsto D.Alvarezas. – Gintarą reikia išdidinti! Padaryti žmogaus dydžio, o gal net dar didesnį! Mano mintis – sukurti milžiniškų gintarų parką!“
Lankytojai – tarsi vabzdžiai
D.Alverezas siūlo parke išdėstyti gigantiškus kelių metrų aukščio gintarą imituojančius luitus, kurių viduje, kaip ir gintaruose, būtų įkomponuoti inkliuzai. Tai galėtų būti ir vabzdžiai, ir augalai, o gal net Lietuvai svarbūs simboliai ar šaliai nusipelniusių, ją garsinančių žmonių atvaizdai. Toks parkas, anot idėjos autoriaus, būtų ir edukacinis, ir gražus. Nakties metu, gintaro luitus apšvietus, jis sužėrėtų kitomis spalvomis. Dar kitaip parkas atrodytų žiemą, žemę užklojus sniegui.
„Ateini į parką su milžiniškais gintarais ir jautiesi kaip vabzdys. Jautiesi, kad esi kitame pasaulyje, stebuklingame pasaulyje, atrandi dalykus, kurie yra gintaro viduje: kultūros elementai, senos knygos, tautiniai drabužiai ar kažkas panašaus. Vienas gintaro luitas gali būtų tuščiaviduris.
Į jį įėjus būtų galima nusifotografuoti ir pats atrodytum tarsi inkliuzas... Parkas galėtų būti medžio formos. Tai vienas iš būdų papasakoti iš ko atsirado gintaras, kad tai sustingę pušų sakai..... Gali gauti labai turiningą programą. Tai turėtų būti atviras parkas, kurį būtų galima vis pildyti naujomis skulptūromis.“
Parko kavinėje D. Alvarezas siūlo pardavinėti patiekalus taip pat kaip nors susijusius su gintaru. Pavyzdžiui, gintaro spalvos karamelinius saldainius su iš cukraus pagamintais vabzdžiais viduje ar tiekti medaus pyragą su užplikyto gintaro arbata. Lietuvą garsintų ir turistams su parko simbolika pardavinėjami marškinėliai bei kiti suvernyrai.
„Šis parkas galėtų būti naudojamas įvairioms šventėms, renginiams, įsivaizduoju, kad tokia vieta būtų populiari ir tarp besituokiančių žmonių“, – fantazuoja D. Alvarezas.
Jūratė, Kastytis ir Waltas Disney
Parkas – tai tik dalis Lietuvos įvaizdžio kūrimo strategijos pagal D. Alvarezą. „Mano projektas labai ambicingas. Kai turiu idėją, stengiuosi ją išvystyti iki tobulumo, – intriguoja tarptautinę prekybą ir rinkodarą studijavęs argentinietis. – Aš nuėjau dar toliau. Tik nepagalvokit, kad esu išprotėjęs. Esu visiškai sveiko proto. Noriu pasiūlyti Volto Disnėjaus kompanijai sukurti filmą, paremtą lietuvių liaudies legenda apie gintaro pilį jūros dugne“.
Pasak argentiniečio, padavimas apie jūrų valdovės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę turi visus elementus, kurie patinka Walto Disney studijos filmų kūrėjams. Deivė, paprastas mirtingasis, meilė, blogis, gėris, pavydas, pyktis (supykęs dėl Jūratės meilės mirtingajam Perkūnas sudaužo gintaro pilį, prirakina Jūratę prie jos griuvėsių, o verkiančios Jūratės ašaros virsta gintarais).
Esą toks filmas taptų puikia Lietuvos reklama. „Kas, jeigu šis filmas laimėtų Oskarą? Tai būtų tarsi Lietuva laimėjo Oskarą. Po tokio įvykio būtų labai lengva reklamuoti valstybę“, – drąsiai svajoja D. Alvarezas be jokios šypsenelės veide, beveik užtikrintas, kad taip ir bus. Anot jo, Lietuva pati galėtų pasiūlyti kino studijai siužetą, o gal net ir iš dalies finansuoti filmo kūrimą.
Įvaizdžiui pinigų iš biudžeto nereikia
Iš kur tokiems projektams gauti pinigų? Diegas apgalvojo ir tai. Lietuvai parko idėjos įgyvendinimas gali nieko nekainuoti. Tereikia pasinaudoti pasaulyje populiariu finansavimo būdu, kai paskelbus apie svajonę internete žmonės, norintys padėti ją įgyvendinti, gali skirti pinigų (angliškai šis būdas vadinamas crowdfunding).
„Kai kalbame apie globalizaciją, dažnai ją vertiname neigiamai. Aš noriu padaryti kai ką teigiamo. Kodėl gi nepadėti Lietuvai kurti jos naujo įvaizdžio, pasitelkus žmonių, gyvenančių Kinijoje, Japonijoje, Peru, Bolivijoje, bet kur paramą? Galbūt labiausiai prisidėjusiųjų vardai galėtų būti išskaptuoti ant vieno iš parko gintarų...“
Diegas svarsto, kad gintaro luitus būtų galima pagaminti iš plastiko ar organinio stiklo, gal net perdirbtų stiklo butelių, todėl, jo manymu, jie brangiai nekainuotų.
„Šiai idėjai kurti pasitelkiau viską, ką užsienietis norėtų pamatyti kitoje šalyje. Naujos emocijas, naujas maistas, nauji vaizdai, kažkas skirtingo nei kitur, nes tai ir yra viena priežasčių, kodėl mes keliaujame“.
Argentiniečio teigimu, Lietuvoje dar tebėra išlikę daug sovietinės okupacijos kultūros reliktų. „Viena iš priežasčių sukurti gintarų parką – tai pasakyti, kad mes turime kažką naujo. Pasakyti, kad Lietuva jau nebėra post sovietinė valstybė su sovietine architektūra. Noriu, kad parkas būtų pilnas šviesos, pilnas kultūros, pilnas energijos.“
Panašių parkų gali būti keli visoje Lietuvoje. „Dar pagalvojau, kad kiekvienoje Lietuvos ambasadoje ar šalia jos galėtų atsirasti toks gintaro gabalas, kad kiekvienas atpažintų iškart – štai čia yra Lietuvos ambasada. Žmonės norėtų tai fotografuoti ir patys nusifotografuoti šalia“.
Idėją Lietuvai dovanoja
Kodėl D.Alvarezas tai daro? Kokia jam iš to nauda? Anot pašnekovo, siūlydamas Lietuvai šią idėją, jis nesiekia nei atlygio, nei garbės. Esą žiūri į šį projektą kaip menininkas, kūrėjas. Nors neneigia, kad norėtų jog jo vardas būtų paminėtas.
Kita vertus, tokių idėjų generavimas vyrui yra tarsi hobis ar žaidimas, atotrūkis nuo monotoniško darbo. D.Alvarezas teikia kompiuterių techninės pagalbos paslaugas vienai įmonei, aptarnaujančiai Pietų Amerikos, Ramiojo vandenyno ir Azijos šalis.
„Tuo metu, kai eini gatve, leidi laiką metro ar vonioje, gali galvoti apie tai, ką virsi vakarienei, ką pirksi, o aš galvoju apie kitus dalykus. Man patinka kurti tokias idėjas savo vaizduotėje. Tai mano žaidimų aikštelė. Šis hobis vėl sugrąžiną į vaikystę gerąja prasme ir suteikia geros energijos.“
Argentinietis turi parengęs Psichologijos parko idėją Buenos Airėms, šiuo metu kuria pasiūlymą atidaryti romėnų parką Lisabonoje. Kol kas nė vienas jo sumanymas dar neįgyvendintas, tačiau Diegas Alvarezas dėl to neišgyvena.
Jeigu tai nebus įgyvendinta dabar, galbūt kada nors ateityje: „Šiuo metu mano idėja yra tarsi sėkla. Kad iš jos išaugtų medis, man reikia žmonių palaikymo. Dabar noriu tiesiog paskleisti sėklą kaip vėjas.“
