Maždaug 400 metų laikotarpio (XV-XVIII a.) ankstyvieji rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai apie Lukiškes byloja tai, kad nuo buvimo tiesiog plynu lauku be aiškių ribų jos tapo gana glaudžiai įvairiais ūkiniais ryšiais su miestu susijusiu priemiesčiu. XVI a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu, per kurį ėjo prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi.
Iš Maskvoje neseniai surastų XVI a. antrosios pusės Lukiškių gyventojų surašymų galima susidaryti apytikrį vaizdą apie jų skaičių, profesijas, nekilnojamąjį turtą ir net apie juos pačius.
XVII a. pirmoje pusėje šio priemiesčio ir jo uosto ūkinė reikšmė dar labiau išaugo, bet greitesnį integravimąsi į miestą ir visą priemiesčio raidą sustabdė XVII a. vidurio nelaimės. Nors maskvėnų penkerių metų okupacijos metu Lukiškės buvo nuniokotos, uostas ir toliau funkcionavo, ir XVII a. antroje pusėje Lukiškės gana sparčiai atsistatė.
Deja, XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir maras Lukiškes kartu su visu miestu dar labiau nusmukdė, ir šio priemiesčio integracija į miestą sulėtėjo.
