Maždaug 400 metų laikotarpio (XV-XVIII a.) ankstyvieji
rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai apie Lukiškes byloja tai,
kad nuo buvimo tiesiog plynu lauku be aiškių ribų jos tapo gana
glaudžiai įvairiais ūkiniais ryšiais su miestu susijusiu
priemiesčiu. XVI a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu, per kurį ėjo
prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi.
Iš Maskvoje neseniai surastų XVI a. antrosios pusės Lukiškių
gyventojų surašymų galima susidaryti apytikrį vaizdą apie jų
skaičių, profesijas, nekilnojamąjį turtą ir net apie juos pačius.
XVII a. pirmoje pusėje šio priemiesčio ir jo uosto ūkinė
reikšmė dar labiau išaugo, bet greitesnį integravimąsi į miestą ir
visą priemiesčio raidą sustabdė XVII a. vidurio nelaimės. Nors
maskvėnų penkerių metų okupacijos metu Lukiškės buvo nuniokotos,
uostas ir toliau funkcionavo, ir XVII a. antroje pusėje Lukiškės
gana sparčiai atsistatė.
Deja, XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir maras Lukiškes
kartu su visu miestu dar labiau nusmukdė, ir šio priemiesčio
integracija į miestą sulėtėjo.