Šias torpedas keliu, kuriuo negrįžtama, – keliu į mirtį – pilotuodavo vyrai, savanoriškai aukojantys gyvybę dėl savo šalies. Tai pasakojimas apie bene keisčiausią ir fanatiškiausią kovinę grupę per visą karo istoriją!
Jutaka Jokota (Yutaka Yokota) rengėsi tapti naikintuvo pilotu, bet kaip savanoris buvo perkeltas į povandeninių mirtininkų pajėgas.
Šioje knygoje, parengtoje dienoraščių pagrindu, jis detaliai aprašo kaitenų atsiradimą, jų veikimo principus ir laimėjimus mūšiuose, kartu atskleisdamas kvapą gniaužiančią vidinę dramą vyrų, savanoriškai ėjusių kovoti ir mirti.
Kaitenų karinės pajėgos, sudarytos iš mirtininkų pilotuojamų torpedų, paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais beviltiškai kovojo mėgindamos sutriuškinti Jungtinių Amerikos Valstijų laivyną. Tačiau šis ginklas buvo toks įslaptintas, kad apie jį nežinojo net patys japonai.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui japonai manė per savo kaitenų atakas nuskandinę 40 Sąjungininkų laivų, tarp jų Leander klasės britų kreiserį.
Ištyrinėjus visus prieinamus šaltinius paaiškėjo, kad jie nuskandino tik du Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų laivus: tanklaivį Mississinewa per „Kikusujo“ išpuolį ir eskortinį eskadrinį minininką Underhill.
Iš tikrųjų antrąjį laivą po kaiteno smūgio liepos 24 d. nuskandino savi. Nuo 1945 m. balandžio 27 dienos kaiteno auka tapo tik vienas JAV prekybinis laivas SS Canada Victory. Šie trys laivai, palyginti su 8 povandeniniais laivais ir beveik 900 japonų gyvybių, prarastų vykdant kaitenų programą, rodo priešų pastangas buvus bevaises.
Tačiau kaitenų istorija sako kur kas daugiau – apie puikius, protingus, tvirtus žmones, ryžtingus pilotus mirtininkus, tragiškai žūstančius dėl savo tėvynės.
Jutaka Jokota, Joseph D. Harrington Povandeniniai kamikadzės. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Briedis [2016]. – 320 p.
