Ruoštis paskaitoms tokia spalvinga aplinka profesoriui netrukdo, mat jis įsitikinęs, kad rankų darbo kūriniai sukuria teigiamą energiją, kurią į dirbinius sudėjo tautodailininkai. „Kuriantys žmonės neturi blogų minčių ar piktos valios“, – įsitikinęs Alfredas.
Kolekcininkas nemažai raganų yra įsigijęs Lietuvoje – pirko Kaziuko mugėje, Vilniaus dienų renginiuose arba tiesiai iš provincijos tautodailininkų. Mokslininkas pirmąją raganą įsigijo 1998-aisiais Kernavėje, kai pirmąkart buvo surengtos Gyvosios archeologijos dienos. Archeologijos festivalis tradiciškai rengiamas liepos pradžioje Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga.
„Ten pamačiau lietuvišką iš pakulų padarytą raganą.
Ji man labai patiko ir tapo pirmu kolekcijos eksponatu“, – kas įkvėpė rinkti ant šluotos skrendančias pasakų būtybes, paaiškino A.Laurinavičius.
Vėliau vilniečio kolekcijoje atsidūrė ne tik lėlės raganos, bet ir jas vaizduojantys magnetukai, Kalėdų eglės puošmenos, stalo skulptūros iš medžio, molio, porceliano.
Iš pradžių Alfredas raganų ieškojo pas lietuvių tautodailininkus, tačiau įsitikino, kad gaminančių šiuos suvenyrus tėvynėje nėra tiek daug.
A.Laurinavičius nemažai keliauja, todėl daug eksponatų parsiveža iš svetur – raganos į jo namus suskrido iš daugiau nei 30 pasaulio valstybių! Tačiau profesorius pastebėjo, kad raganų neturi tos šalys, kuriose plyti lygumos ir nėra kalnų ar didelių miškų.
Todėl jam nepavyko rasti suvenyrų savo kolekcijai nei Australijoje, nei Naujojoje Zelandijoje.
Viešint Azijoje raganų pavyko surasti tik Šiaurės Vietname ir Pietų Kinijoje. Tuose kraštuose raganomis laikomos žiniuonės arba gydančios moterys, burtininkės. Tokius žodžius, kurie tapo raganos sinonimu, reikėtų tarti ir Afrikoje, nes ten supratimas apie šias būtybes skiriasi nuo europietiško.
Skirtingų šalių raganos skiriasi savo išvaizda ir „transporto“ priemone. Lietuvių, lenkų ir artimiausių slavų kraštų raganų galvą puošia skarelė, o italų, austrų, šveicarų, prancūzų ir ispanų pasakų personažių – cilindro formos skrybėlaitės. Rusų raganaitės dažniausiai skraido piestose – kubiluose, o kitos dažniausiai renkasi tipišką skraidymo priemonę – šluotą.
Nemažai šių moterų apsirengusios tamsiais drabužiais, tačiau kolekcijoje yra ir vilkinčių margus apdarus. O viena lietuvaitė raganaitė pasipuošusi balta nuotakos suknele ir pasidabinusi gintaro karoliais.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus darbo kambaryje galima išvysti ne tik pikto žvilgsnio, kumpomis ilgomis nosimis senučių, bet ir dailių jaunų raganaičių.
„Tautodailininkai gamina jau kur kas simpatingesnes raganas, matyt, atsižvelgdami į tai, kad pirkėjui maloniau turėti namuose besišypsančią figūrą“, – pažymėjo Alfredas.
Profesorius patikino, kad ši kolekcija susijusi ir su kitu jo pomėgiu – domėjimusi fantastika.
„Iš pradžių pirkau mokslinės fantastikos knygas, o 1987–1988 metais namuose atsirado pusiau pasakų stiliaus fantastikos literatūros rusų kalba. Viena pirmųjų fantastikos knygų namuose buvo amerikiečio Cliffordo Donaldo Simako „Kaukų draustinis“, pasakojanti apie ne šio pasaulio folklorines būtybes.
Paskui sudomino lenkų maginės fantastikos rašytojo Andrzejaus Sapkowskio „Raganius“. Tie rašytojai įžvelgė, kad egzistuoja pasaulis šalia mūsų. Jame ir slypi mitinės būtybės. Realiai raganos taip pat gyvena tarp mūsų, tai – kaip socialinės būtybės: tvirtos, drąsios moterys. Jos nebūtinai turi būti piktos. Šiuolaikinės raganos – jaunos, nepriklausomos, turinčios galią, valdžią“, – juokaudamas pasakojo profesorius.
A.Laurinavičiaus žmona inžinierė Violeta nepyksta ant vyro dėl pomėgio rinkti raganas. „Mano žmona – taip pat stipri. Tokios moterys man patinka, nes yra į ką lygiuotis“, – patikino vilnietis.
Sutuoktinė ir du sūnūs žino, ką iš kelionių parvežti lauktuvių, tačiau namiškiams sunku rasti ką nors nauja šeimos galvos kolekcijai. Juk raganos vis vien kuo nors būna panašios. Bet Alfredas nesiliauja ieškoti raganų, nes šis pomėgis jam suteikia galimybę pažinti kitas kultūras: „Prieš važiuodamas į kelionę dažnai pasidomiu, ar toje šalyje gali būti raganų, kaip jos vadinamos ta kalba, kad žinočiau, kaip paklausti.“
