Pasitiki tik bažnyčią lankančiaisiais
Dar vaikystėje sužeistą sielą čia gydosi ir Lietuvos parolimpinės rinktinės narys Mindaugas Dvylaitis. Devyniolikmetis vaikinas, degantis atminimo žvakutę prie Tėvo Stanislovo kapo, atrodo kaip ir visi jo amžiaus jaunuoliai, tačiau tik vėliau supranti, kad tamsūs akiniais slepia nieko nereginčias akis, o šypsena – didžiulį skausmą.
„Regėjimo netekau vos šešerių ir nuo tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tebuvau vaikas ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl nuo šiol mano gyvenime viskas bus visiškai kitaip. Draugai išnyko, nes juk pas mus vis dar gajūs mitai – vėžys užkrečiamas, o žaisdamas su neregiu, aklas tapsi ir pats. Negalėjau suprasti, kodėl viskas tapo juoda, spalvos dingo. Mama, gelbėdama nuo blogų minčių, išsivežė prie jūros. Ten mudu ilgai buvome – skandinome liūdesį ir manau, man pavyko, ne iš karto, tačiau po truputį susitelkiau į kitus dalykus – uoslę, lytėjimą, garsą. Supratau, kad nenoriu tiesiog egzistuoti užsidaręs namuose ir savęs gailėtis, ne, aš noriu siekti kažko daugiau“, – pasakojo jaunuolis, šiandien savo namuose saugantis daugiau nei šimtą medalių, iškovotų plaukimo bei teniso varžybose.
Jis taip pat groja akordeonu. „Netekęs regėjimo nutariau pilnomis saujomis iš gyvenimo semti visa, ką gero jis gali duoti, o tai, kad esu neregys, trikdo tik aplinkinius, tačiau ne mane patį“, – tvirtai sakė jaunuolis, tačiau už to tvirtumo neabejotinai slepiasi skausminga patirtis, kuri devyniolikmetį ir užgrūdino.
Mindaugas atviras – jis turi daug pažįstamų, o štai tikrų draugų – vienetai. Nuo vaikystės vaikinas įprato pasitikėti tik savimi, pelnyti jo pasitikėjimą itin sunku. Jis neslėpė neretai ramybės ieškantis bažnyčios tyloje, kuri jam, beje, skamba. Būtent – tyla gali skambėti. Ramybe, šiluma, pasitikėjimu, tačiau visa tai gali išgirsti tik neregys ir tik bažnyčioje, sakralioje vietoje, kurioje žmonių sielos atsiveria ir išsiskleidžia gražiausiomis spalvomis.
Lemtinga pažintis
Mindaugas pasakojo jau seniai įpratęs nesiskųsti, nekeiksnoti likimo ar neklausinėti „kodėl“...
„Turbūt tiesiog tokia Dievo valia, – sakė jis. – Gyvenu visavertį gyvenimą, sportuoju, skaitau, keliauju, pats rūpinuosi visa namų ruoša – niekas neateina ir nepadeda, nes man to tiesiog nereikia. Tik susiduriu su viena bėda – kai ateina laikas susimokėti mokesčius, turiu prašyti aplinkinių pagalbos, kad pasakytų skaitiklių parodymus. Bet ir tiek. O daugiau pagalbos prašyti man būtų tiesiog gėda, ypač kai aš viso labo nematau, o kiek neįgaliųjų varžybose sutinku žmonių, kurie turi didesnių bėdų: valgo kojomis, nes rankų tiesiog neturi. Kaip aš galiu lygintis su jais“, – retoriškai klausė vaikinas ir pabrėžė, kad labiausiai išlepę vadinamieji „sveiki“ žmonės.
„Dejuoja, kad nieko neturi, negali, nors yra sveiki, turi rankas, kojas, gali dirbti bet ką. Bet juk tiesiog tingi“, – sakė jis ir pradėjo pasakoti apie savo ilgametę širdies draugę Oksaną – jaunuoliai susipažino neregių stovykloje ir toji pažintis abiem tapo lemtinga.
Atkakli, užsispyrusi ir nors taip pat turi regėjimo negalią, tai jai netrukdo siekti aukštojo mokslo ir dėl nieko gyvenime nedejuoti. Oksana tapo Mindaugo mūza, o ji susidomėjo mylimojo pomėgiu plaukti ir šiuo metu yra visai neprasta plaukikė.
„Didžiuojuosi ja, žinau, tai mano gyvenimo meilė, kalbame apie šeimą, norime vaikų. Tik pirma pabaigsime mokslus, o tada jau bus galima ir vestuves kelti“, – šypsojosi jaunuoliai, Paberžėje aplankantys berželį, kurį per savo tuoktuves pasodino operos solistas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita.
Mindaugas su Oksana prie berželio ir su pačiu Liudu bei jo žmona pabendravo, poros atrado bendrų kalbų apie muziką ir gyvenimą. Unikalią klausą turintis Mindaugas labai vertina ir Tėvelio minėjime dalyvavusios Vaidos Genytės talentą, tad jiedu su Oksana liko labai laimingi galėję tiesiogiai pabendrauti ir su šia šilta moterimi.
Vėliau jaunuoliai susikaupė mišiose, kurias aukojo Krekenavos bazilikos klebonas dr. Gediminas Jankūnas, o po jų Tėvo Stanislovo atminimą pagerbė kartu su gausiu būriu tikinčiųjų nešdami žvakeles prie Tėvelio kapo. Regėjimo negalia nesutrukdė jiems dalyvauti Paberžės klebonui Norbertui Martinkui šventinant iš akmens iškaltą skulptūrą, skirtą Tėvui Stanislovui kaip padėką už tai, kad jis daugeliui Lietuvos vaikų parodė kelią Viešpaties link.
Tėvelio pagerbimas tampa tradicija
Sekmadienį vykęs koncertas – jau trečius metus koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės remiamo festivalio dalis. Ankstesniuose Paberžės festivalių koncertuose verslininkės iniciatyva visi norintieji galėjo išgirsti iškilius Lietuvos vokalo meistrus: Ireną Milkevičiūtę, Virgilijų Noreiką, Vladimirą Prudnikovą, Eduardą Kaniavą, Astą Kirkščiūnaitę, Juditą Leitaitę, Sabiną Martinaitytę, Vaidą Genytę, L.Mikalauską.
Tad drąsiai galima sakyti – Tėvo Stanislovo norai gyvi, Paberžė gyva. Joje kaip niekada anksčiau jaučiamas Tėvelio buvimas ir skamba nuveiktų darbų aidas, o tokie žmonės kaip Mindaugas ir Oksana būtent iš čia pasisemia jėgų eiti per gyvenimą iškelta galva ir vertinti viską, ką suteikia išaušusi diena.
