Diskusija: lygių galimybių laiko orientyras – vidutiniškumas

Kai tokių sąvokų kaip kultūra ir kultūros subjektai jau nebelieka net ir sostinės valdžios rengiamuose Nekilnojamo turto strategijų dokumentuose, kalbėti apie kultūrą tik kaip apie meną – reiškia nesuprasti, kodėl brandžios valstybės kultūros politiką kelia į pirmąsias veiklos pozicijas.

Apie kultūrą diskutuoja (iš kairės) D.Kuolys, D.Eigminienė ir G.Storpirštis.<br>K.Remeikaitės nuotr.
Apie kultūrą diskutuoja (iš kairės) D.Kuolys, D.Eigminienė ir G.Storpirštis.<br>K.Remeikaitės nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių.<br>R.Tamošaičio nuotr.
Apie kultūrą diskutuoja (iš kairės) D.Kuolys, D.Eigminienė ir G.Storpirštis.<br>K.Remeikaitės nuotr.
Apie kultūrą diskutuoja (iš kairės) D.Kuolys, D.Eigminienė ir G.Storpirštis.<br>K.Remeikaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Karolina Remeikaitė

2016-06-28 17:44, atnaujinta 2017-05-20 10:09

Kad kultūra Lietuvoje šiandien prarado nacionalinę reikšmę, pastebėti galima įvairiuose sektoriuose. Tai susiję ne tik su menu, bet ir technologijomis, mokslu, verslu, politika! „Pažiūrėkite, kaip mes bendraujame“, – sakė ilgus metus jaunųjų kūrėjų konkursus rengiantis aktorius Gediminas Storpirštis.

Kūrybiškumo svarbą jaunimo ugdyme akcentuojantys lituanistė Dainora Eigminienė, įvairių dainuojamosios poezijos konkursų rengėjas, aktorius G. Storpirštis ir kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus miesto tarybos narys Darius Kuolys sutiko pasidalinti jau asmeniniu nerimu virtusiomis įžvalgomis apie visuomenės ir valdžios santykį su kultūra. Skirtingos veiklos kryptys atskleidžia, kokią reikšmę viena sąvoka turi procesams įvairiuose lygmenyse.

- Neseniai įvyko mokinių kūrybos vakaras „Esam“, sumanytas Lituanistų sambūrio ir Vilniaus miesto tarybos narių. Skelbėte poreikį leisti moksleiviams pristatyti savo kūrybą. Ar jaunimui tokių galimybių trūksta?

Darius Kuolys: Lietuva, kaip negausi bendruomenė, turėtų būti suinteresuota auginti, puoselėti ir stiprinti savo talentus. Reiktų nuoseklesnės jų paramos sistemos, kuri ne gniuždytų, niveliuotų, o sudarytų sąlygas talentams atsiskleisti. Reiktų platesnio požiūrio į kūrybą.

Jauni, kuriantys žmonės, gimnazistai turi konkursus, bet jie uždari. Jie skaito savo kūrybą, atlieka sukurtas dainas ir vaidina savame rate. Stigo sumanymų, kurie padėtų sueiti kartoms, leistų jauniausiai generacijai prisistatyti visuomenei. Svarbu, kad jaunimas pasitikėtų savo kūrybinėmis galiomis, suvoktų, kad jis gali kurti savo bendriją. Pasitikės, kai impulsų gaus iš visuomenės, matys, kad yra laukiami, įdomūs. Norime nusiųsti žinią, kad mums rūpi jaunoji karta.

Dainora Eigminienė: Juntamas bendras kultūros sklaidos ir kokybiško jos panaudojimo šalyje stygius. Visavertė visuomenė, pajėgi kurti autentišką kultūrą, be kūrybiškų žmonių negalima. Klausimas – ar kūrybiškumas matomas? Ar vertinamas? Ar panaudojamas? Kūrybos propagavimas, jaunųjų kūrėjų pristatymas, bendradarbiavimas kuria visavertiškumą, yra bendruomenės dvasinio gyvastingumo palaikymo būdas.

Gediminas Storpirštis: Požiūryje į kultūrą ir kūrybą atsiranda daugybė problemų. Pateiksiu keletą pavyzdžių rengiant konkursą. Bendraudamas su valdžios atstovais išgirdau: „Kodėl Vilnius turėtų remti gabius Šiaulių vaikus? Tegul tuo rūpinasi Šiauliai.“ Tai netoliaregiška mąstysena. Nesuvokiama, kad esame sostinė ir kad vaikas, kurį dabar paremsime, galbūt vėliau garsins mus.

Arba aukštas pareigūnas iš visuomeninio transliuotojo kanalo, paprašius nufilmuoti renginį, atsakė: „Mums nereikia šito vakaro“. Jie pateikė dvi jaunimui skirtas programas „Laumės juostą“ ir „Dainų dainelę“. Tačiau paminėtos laidos pristato ne kūrėjus, o atlikėjus. Noriu tikėti to žmogaus geranoriškumu, bet matau, kad dalis valdininkų nesuvokia kūrybingumo. O paskui stebimės, kur dingsta kūrybingas jaunimas, ką jis veikia ir kodėl palieka Lietuvėlę?

Nesame turtingi iškasenomis, esame turtingi žmonių talentais. Svarbu viešinti tai, ką turime geriausio. Jaunas žmogus turi poziciją ir supranta, kas vyksta. Tai įrodo darbais.

- Kalbėdami apie jaunųjų kūrybą, galvojame ir apie kokybę. Koks santykis su kūrybiškumu formuojamas, ugdomas mokykloje, visuomenėje, socialiniame gyvenime?

D. Kuolys: Gyvename lygių galimybių laikais, kai orientyru tapo vidutiniškumas. Visuomenė orientuojama į vidutiniškus sugebėjimus ir gyvenimą be įtampų. Orientavimasis į asmenybes, į kuriančius žmones reikalauja kitos gyvenimo filosofijos. Kūrybai reikia pastangų, kultūrinių pagrindų. Kūryba susijusi su įtampomis, ėjimu prieš srovę.

Stiprioms ir kūrybingoms asmenybėms bendras klimatas Lietuvoje nėra palankus. Kūrybingi žmonės dažnai trukdo gyventi, todėl jie šalinami iš biurgeriško gyvenimo. Jie kuria audras, sumaištis. Jauni mokslininkai, Vakaruose apsigynę disertacijas, mūsų aukštosiose mokyklose ne visada pageidaujami.

Klasikinis pavyzdys – šviesaus atminimo Romo Sakadolskio likimas. Vienas geriausių Lietuvos žurnalistų grįžo į Lietuvą, dėstė Vilniaus universitete, kol buvo pašalintas kaip nereikalingas. Jis buvo mylimiausias dėstytojas, bet studentai nemaištavo jį atleidus. Sistemą, kuri eliminuoja gabesnius, reikia keisti.

Susiduria dvi gyvenimo filosofijos – ar Lietuva, kaip bendruomenė, savo ateitį ryžtingai kuria, remdamasi kūrybingomis asmenybėmis, jas palaikydama, ar mus ateitis tiesiog ištinka? Dabar daugiau ne patys valingai ją kuriame, o laukiame, kas mus ištiks.

D. Eigminienė: Asmenybių, gyvybingo jauno ir nejauno žmogaus problema egzistuoja ir mokykloje. Jeigu mokytojas yra asmenybė – randasi ir kūrybiška aplinka, gali kūrybiškai skleistis ir savita vaiko prigimtis. Bet mokyklose stinga asmenybių, pati švietimo sistema rūpinasi daugiau statistiniais rodikliais, į mokytoją skatina žvelgti kaip į paslaugų teikėją, į mokinį kaip į pinigų krepšelio atitikmenį, labai bijomasi tarptautinių tyrimų išvadų. Ugdymo orientyrai dažnai deklaratyvūs, praktikoje virsta savotiškomis imitacijos. Žmogaus kūrybiškumas – tai ne tik meniniai sugebėjimai, bet ir pozicijos, gyvybingo, imlaus ir savarankiško mąstymo sinonimas, gebėjimas susivokti, atsirinkti ir savarankiškai bei drąsiai veikti, laiku priimti vertus sprendimus. Pačiam kurti savo gyvenimą. Kartu tai ir metodo problema – ar turinys paverčiamas įdomia pamoka.

G. Storpirštis: Populiariausia forma mokykloje, neįsisavinus gausios informacijos, yra gąsdinimas. Dabartinis laikas reikalauja greito rezultato, o jeigu greitai nepadarai, vadinasi, tu negabus. Mūsų visuomenė serga vertinimais. Kūrybingi žmonės yra jautresni, pažeidžiami. Juos užgauti, sutraumuoti – labai lengva. Ir jie užsidaro. Autoritetai ir sistema išgąsdina jauną žmogų. Jiems reikia padėti patikėti, kad jie gali kurti savo gyvenimą, o ne gąsdinti.

Už mus didesni kaimynai supranta, kad kultūra yra galingiausia šalies ideologija. Turime ugdyti kūrybingus lyderius, kurie kurs naujas idėjas, maištaus ir kels klausimus. Kūrybingas žmogus yra tas, kuris sugeba išeiti iš taisyklių.

- Kas dalinasi atsakomybėmis, kad visos šios minimos problemos būtų sprendžiamos, o sprendimai – efektyvūs? Ministerijos, bendruomenės, tėvai – kas?

D. Kuolys: Bendruomenės perspektyvas turi kurti verti lyderiai. Kai politiniai, valstybės lyderiai nejaučia atsakomybės, tokių žmonių turi rastis bendruomenėje. Vis dar gyvename laikais, kai tos atsakomybės yra mažai. Tai įsipareigojimo klausimas: ar galime būti laisvi nuo to, kas su mumis kaip tauta, visuomene vyksta? Būtų gerai, kad bendruomenė Lietuvoje suvoktų, kad už savo gyvenimą ji atsako pati.

G. Storpirštis: Šita tema yra tiesiogiai susijusi su tuo, ar asmenybė suvokia savo žodžių ir darbų atsakomybę. Jeigu mes susiduriame su daugybe reiškinių, kur žmonės jos vengia, tai galime kalbėti apie tų žmonių kokybę.

D. Eigminienė: Tėvai, šeima, draugai – kiek asmenybių yra vaiko aplinkoje, tiek jis pats skleidžiasi kaip asmenybė. Jeigu jis neturi tokio sąlyčio, tada atsakingiausia lieka mokykla, mokytojas. Arba vaikas lieka vienas. Ir tada jam sunkiau. Jis tampa pažeidžiamesnis.

- Kuo svarbus kultūros ir švietimo ministerijų institucinis veikimas išvien? Ar bendradarbiavimas reikalingas ir kodėl?

G. Storpirštis: Kiekvienas esame atsakingas už dabarties kūrimą. Sprendžiant problemas, reikia jungtis. Kuo daugiau žmonių dalyvauja – tuo teisingesnis sprendimas.

D. Kuolys: Švietimo, kultūros, mokslo sritys – visi žiūri savų interesų. O žmogus ir bendruomenė gyvena savo gyvenimą. Jis turėtų būti kuo integralesnis.

Svarbi ir žiniasklaida. Jeigu ji stipri, turi kultūros, edukacinį matymą – atlieka bendrą švietėjišką vaidmenį. Jeigu ji primityvi, ji primityvina jaunimą, visuomenę.

Mūsų atveju į visuomenę žiūrima iš aukšto. Su ja bendraujama kaip su paaugliu. Infantilus santykis yra nepagarbus ir labai netoliaregiškas. Šiuo atveju turime kurti brandesnę kultūrinę erdvę.

- Tai, kas yra tie kliuviniai, neleidžiantys per 25-erius metus suformuoti, išsigryninti nuoseklios kultūros, švietimo politikos?

D. Kuolys: Kūrybinga politika ir jos puoselėjimas turėtų remtis autentiškumu ir noru gyventi savo, savarankišką gyvenimą. Kūrybingas žmogus neplagijuoja kitų gyvenimų, o turi drąsos gyventi savo įsitikinimais ir pats savo gyvenimą kurti. Savarankiškumui reikia atramų, kultūrinių pamatų. Mes galime ginčytis su tradicija, bet kai jos nepažįstame, esam tuščioje erdvėje. Tuomet net nežinome, su kuo ginčytis.

Lietuva turėtų būti savimi ir nevaidinti vaidmenų, kurių nesupranta. Reikėtų ir jautresnės kultūrinės, moralinės klausos. Priimantys sprendimus žmonės Seime, prezidentūroje, ministerijose turi turėti tą klausą.

G. Storpirštis: Kultūros klausimas yra dingęs iš visuomeninio gyvenimo. Nežinau, kaip atsitiko, bet aukščiausiuose politikos sluoksniuose kultūros ministerija yra paskutinėje vietoje. Valdančios partijos atsisako kultūros. Paskutinio kultūros ministro skyrimas yra antausis visiems kultūros žmonėms. Tegul negalvoja, kad kultūros žmonės nejaučia to niekinančio santykio. Kultūra yra pati galingiausia ir gyvybingiausia šalies ideologija, prisistatymas pasauliui.

- Kaip įsivaizduojate, kokios kultūros politikos reiktų Lietuvai?

D. Kuolys: Manyčiau, kad Lietuvos kultūros politika turėtų būti atviresnė jaunimui, mokykloms, visuomenei. Į kultūrą žiūrime kaip į komercinę sritį, neduoda pinigų – išparceliuojame. Tai turi būti kuo įvairesnė, atviresnė ir visuomenę ugdanti erdvė, ypač jaunajai kartai.

Pažiūrėkite, kaip verslas elgiasi su tradicijomis. Vietoje Rudnickio ir „Literatų svetainės“, kur rinkdavosi garsiausi mūsų rašytojai – „amerikietiškas viščiukas“. Tai kultūros politika. Gimnazistams sėdėti už staliuko, kur sėdėjo Marcelijus Martinaitis, Vytautas Kernagis, savo laiku Czeslawas Miloszas, ir gurkšnoti kavą yra vienas dalykas, o sėdėti ir graužti amerikietišką viščiuką vietoje, kurioje jokių kultūros ženklų nebėra... Yra labai daug tokių išprasmintų erdvių. Mes galime sugrąžinti prasmes erdvėms.

D. Eigminienė: Žvelgiant iš mokyklos perspektyvų – Lietuvoje gyvybiškai reikalingas žmogaus ir kultūros prioritetas. Jeigu kalbame apie asmenybės, savarankiškai mąstančio ir autentiškai save ir mūsų visų ateitį kuriančio žmogaus ugdymą, privalomas kultūros, tradicijų tęstinumo ir bendruomeniškumo puoselėjimas. Reikia atsakingo ir kultūriškai brandaus veiklumo.

Reikia mokyti santykio – su praeitimi, dabartimi, su gyvaisiais ir su mirusiaisiais... Reikia jungčių. Reikia mokyti tas jungtis suprasti ir kurti naujas. Už tai, ko nepažįsti, kas tau nereikšminga, neprisiimi atsakomybės, juo labiau prie to neprisiriši. Svarbu, kad visa veiktų kaip vientisa, visus jungianti, telkianti erdvė, vieta, laikas. Tada būtų aišku, kuria linkme judame, ko siekiame. Reikia santykio.

D. Kuolys: Ir įvairovės. Ugdymo procese stinga laisvesnių dalykų. Pats Vilnius yra ugdanti erdvė. Tai kultūros tekstas, kuris neskaitomas. Išmokyti vaikus gerėtis Vilniaus kraštovaizdžiu, išgyventi ir patirti jį estetiškai – taip pat kūrybos aktas.

- Kokius vertę ir kultūrai nacionalinės svarbos poziciją grąžinančius sprendimus akcentuotumėte? Gal reikėtų pradėti nuo Jūsų jau minėto švietimo?

D. Kuolys: Mūsų ugdymo sistema į asmenį žiūri unifikuotai, pagal tam tikrą šabloną. Jeigu nepritampa – žiūrime kaip į nelabai pavykusį. Svarbu pripažinti teisę jauniems žmonėms gebėjimus atrasti įvairiose srityse. Mokykla turėtų ne tiek apibrėžti ir standartizuoti, kiek padėti atskleisti save. Tai kita ugdymo filosofija.

O kultūrai trūksta ir atvirumo, ir lankstesnės kainodarinės politikos. Muziejai, kultūros erdvės neturėtų užsidaryti. Nemokamos muziejų dienos mokiniams ir jaunimui, nemokamos dienos senjorams – kodėl to negalėtų būti? Štai į Vilniaus universiteto kiemelį dabar moksleiviai turi įsigyti bilietus. Juk universitetas turėtų būti suinteresuotas, kad po kiemelius vaikščiotų kuo daugiau jaunimo. Pamatyti savo seniausią universitetą ir pabūti kiemeliuose gimnazistai ar senjorai iš Mažeikių turėtų laisvai.

G. Storpirštis: Reikia stiprinti mokytojo instituciją. Ji prarado pozicijas. Mokytojo reputaciją sugriovusi sistema buvo kurta sąmoningai. Kas dabar svarbiau mokykloje – krepšelis ar mokinys? Kas tai per santykis? Koks požiūris į žmogų? Sistema, kai materiali išraiška tampa akstinu, yra ydinga.

Prie žmonių išsaugojimo turėtų prisidėti ir verslas – juos globoti, duoti stipendijas. Tokiu būdu užsiaugintų sau darbuotojus.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.