Izraelyje sutikti buvusį vilnietį galima kiekviename žingsnyje. Na, gal kas antrame. Toks atradimas buvo netikėtas šioje šalyje Lietuvos ambasados kultūros atašė dirbusiam menotyrininkui Sauliui Pilinkui.
Jis klausė: ar nenuostabu – viename garsiausių pasaulyje lzraelio filharmonijos orkestre groja net septyni Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai?
Grįžęs į Vilnių 54 metų S.Pilinkus prisipažino pakartojęs pamoką, kurią buvo jau anksčiau išmokęs, – reikia bent trumpam išvykti iš miesto, kuriame gyveni, kad suprastum, jog čia ne blogiau nei kitur.
– Galite valandų valandas pasakoti apie Izraelyje gyvenančius vilniečius, susitikimus su jais, tačiau jus domina ir miestai, gatvės. Tel Avive yra Vilniaus gatvė. Kokia ji jums pasirodė?
– Tel Avive Vilniaus, kaip ir Prahos, gatvė yra pačiame centre. Abi jos šalia ir nedaug kuo viena nuo kitos skiriasi. Trumputės, jose labai brangūs gyvenamieji namai. Vilniaus gatvėje kyla milžiniškas daugiafunkcis statinys. Mačiau tik pamatų duobę – ji įspūdingo gylio.
Daugybę Vilniaus ženklų aptiksi ne tiktai Tel Avive, bet ir visame Izraelyje. Ant akmenų, liudijančių istoriją, radau daugybę užrašų, susijusių su Vilniumi, Lietuva.
Apskritai, jei Izraelyje ištari Vilniaus vardą, bent kiek religingas žmogus, nebūtinai ortodoksas, perklaus: „Vilniaus Gaonas?“
Penktadieniais prie Raudų sienos galima išvysti daugybę šiek tiek apranga besisiskiriančių žmonių. Mano palydovas paaiškina: „Čia taviškiai.“
Beje, Izraelyje veikia išeivių iš Vilniaus ir Vilnijos organizacija „Beit Vilna“, įkurta jau prieš septyniasdešimt metų.
– Giriate Izraelio gyventojų meilę savo kraštui, siekį būti ne tiktai žydu, bet ir izraeliečiu. Tad ką grįžus į Vilnių jums liudija grafičiais apterliotos namų sienos ir tvoros – nemeilę savo miestui?
– Mano požiūris nepasikeitė – ši problema opi visame pasaulyje. Visai neseniai teko būti Prancūzijoje, Marselyje. Į oro uostą vykome per patį miesto centrą. Buvau priblokštas: baisu, kiek grafičių.
Prieš trejus metus lankiausi Portugalijoje, Lisabonoje – ir ten toks pat košmaras. Berlynas taip pat baisingai apterliotas. Jau nekalbu apie kai kuriuos Jungtinių Valstijų miestus, kur grafičiai ir atsirado.
Tiesa, Vilnius išsiskiria ne grafičiais, o vadinamaisiais tagais arba tiesiog terlionėmis.
Jeigu būtų grafičiai, sakyčiau – puiku. Tačiau tai vaikiško vandalizmo pavyzdžiai.
Todėl negaliu eiti Pylimo gatve. Į ką ji pavirto? Menišku grafičiu išsiskyrė tik buvęs kino teatro „Lietuva“ pastatas, bet ir jį netrukus sugadino terliotojai.
Tai neįtikėtina! Juk jeigu esi tikras grafičių meistras, tai neliesi kito sukurto kūrinio.
Tikras grafičių menininkas ne rungtyniauja užpaišydamas kitų darbus, o ieško kuo įdomesnės vietos savam kūriniui, vyksta net tikros rungtynės.
Lisabonoje naktį mačiau keistą reginį. Keli antrankiais surakinti asmenys saugomi policininkų dažo namų sienas. Pasirodo, tai už bausmę darbuojasi sugauti grafičių piešėjai.
Išvažiuodamas iš Vilniaus į Izraelį tikėjausi, kad grįžęs rasiu kitokį miestą. Deja, terlionių jame padaugėjo.
– Praėjusią savaitę triukšmas kilo dėl visureigio, užkelto ant Žaliojo tilto. Kadaise jūs Vilniuje su bičiuliais pastatėte paminklą muzikantui Frankui Zappai, apie kurį dabar kalba visame pasaulyje. Kas, jūsų galva, turėtų būti ant Žaliojo tilto, kad prie jo lyg muses prie medaus trauktų turistus?
– Manau, kad Žaliasis tiltas niekada neatsidurs pasaulio turistų giduose. Galėjo būti tik su idiotiškomis sovietinėmis skulptūromis. Man neatrodė, kad tas skulptūras reikėjo liesti. Taip, jos buvo avarinės būklės, gal ir nebuvo prasmės jas restauruoti. Bet prižiūrėti jas buvo galima.
Galbūt geriausias sprendimas būtų buvęs lenta, paaiškinanti, ką tie, stovintys ant Žaliojo tilto, padarė. Man labai gaila, kad neliko skulptūrų – jų ten tikrai daugiau niekada nebebus.
Tačiau tai kaip referendumas Jungtinėje Karalystėje. Jei toks sprendimas priimtas, vadinasi, jų ten neturi būti. Tai ne trijų politikų ar penkių menotyrininkų valia.
– Vertėtų, kad atsirastų bent Žaliojo tilto istorija?
– Taip. Galėtų būti net vaizdas, kaip tas tiltas seniau atrodė. Tai šiuolaikinėmis technikos priemonėmis nesunku įgyvendinti. Juk ne visi žino, kad tilto ketaus turėklai su ąžuolo lapais atvežti iš Prūsijos, išardžius vieną iš Priegliaus tiltų.
Iš tikrųjų tas tiltas man buvo testas – mes bijome praeities ar jau susitvarkėme su ja? Pasirodo, susitvarkėme, bet ne iki galo.
Kita vertus, mums nebaisu, kad Stanislawo Moniuszkos biustas stovi ant postamento, paimto iš okupantų pastatyto Aleksandro Puškino paminklo, buvusio Vilniaus pilies kalno papėdėje.
Man atrodo, kad svarbiau būtų pabrėžti būtį, tik neturiu teisės niekam patarti. Tai – tiesiog vilniečio nuomonė.
Gal vertėtų ir apie Tautos namus pagalvoti, ne tik kiekvienų metų pradžioje susirinkti į mitingą prie akmens ant Tauro kalno ir pasižiūrėti į griūvančius Profsąjungų rūmus?
– Buvote Užupio respublikos kariuomenės ir slaptųjų tarnybų vadas, įsimylėjęs šį rajoną. Vėliau pokyčius Užupyje pavadinote slenkančiu perversmu. Kas, jūsų nuomone, ten vyksta?
– Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Dar 2003-iaisiais vienas suomių žurnalistas išpranašavo: „Ką jūs darote? Juk taip žaisdami išmesite save iš šitos teritorijos.“
Klausiu: „Kas tie mes, kuriuos išmes?“ Atvykėlis išdėstė: „Šitie – su savo svajonėmis, visokiomis konstitucijomis, vėliavomis, šventėmis ir eitynėmis.“ Vėliau jis paaiškino: jeigu tai ne socialinis ir ne komercinis projektas, jis bus priverstas išnykti.
Man susidaręs įspūdis, kad dabar Užupis – pragmatikų rajonas. Jeigu ką nors darau, tai dėl ko nors. Ne dėl to, kad sieloje šventė arba smagu su visais būti ir džiaugsmu pasidalyti. Dabar kitaip – turi iš to ką nors turėti.
Ir ne tik Užupio dvasia nebe ta. Kai pamačiau šiame rajone vykstančias milžiniškas statybas, kylantį prekybos centrą vietoj buvusio „Gerovės“ daržovių fabriko, man tapo viskas aišku.
Užupis pavirs į Prancūzijos Arlio miestą – saldainiuką turistams. Atsiras lentelių, pasakojančių legendas apie šį rajoną.
Galbūt ir gerai, kad kai kurie mūsų bičiuliai (tiesa, ne visi) taiko į ėdžias ant senosios Užupio respublikos griuvėsių. Turiu galvoje ėdžias gerąja prasme. Ne kad paėstų, o kurtų naujus projektus.
Bet man visa tai primena nušautą lokį. Lokio nagai tie patys, kailis tas pats, tik akys stiklinės. Jis nebejuda.
– Vis dėlto jūs sakote: „Reikia trumpam išvykti iš Vilniaus, kad grįžęs pamatytum, jog čia ne blogiau.“
– Dažnai tai kartoju. Jeigu negali išvykti – bent pabūk užsimerkęs, kad suprastum, jog Vilniuje tikrai neblogai.
Bėda tik ta, kad vilniečiai pernelyg savikritiški. Tad visiškai pritariu bendramoksliui menotyrininkui Ernestui Parulskiui, kurio knygoje „Kasdienybės kunstkamera“ yra skyrius „Karas su estais“.
Anot Ernesto, mes turime vieną bruožą, kurio neturi estai.
Mes įnirtingai skelbiame tiesą apie save visam pasauliui ir tai virsta skundais ir inkštimu.
Skelbiamės, kad pirmaujame pasaulyje savižudybių skaičiumi. Vilniuje ant tiltų turėklų net lenteles pakabinome.
Tai tiesa, tačiau kitos šalys pirmauja, tarkime, žmogžudysčių ar ginkluotų apiplėšimų skaičiumi. Skirtumas tik toks, kad mes apie savižudybes visiems skelbiame, o kiti – ne.
Bet ar tuo būtina didžiuotis? Būtina tai žinoti, ir tiek. O jeigu jau skelbiamės apie savižudybes, galėtume didžiuotis ir visam pasauliui trimituoti, kad esame labiausiai prišiukšlintų miškų šalimi. Pasižiūrėkime, kaip jie atrodo vos išvažiavus iš Vilniaus.
Jei rimtai, taip visam pasauliui sakoma tiesa tampa kenksminga. Kas norės važiuoti pas savižudžius, plėšikus, šiukšlintojus, ten investuoti?
Apie tai reikėtų pamąstyti ne tik Lietuvai, bet ir Vilniui. Savivertės mums niekas nepridės, jeigu jos patys neturėsime.
