„Klounas Lietuvoje – tai perukas, baltas veidas, raudona nosis... Norime reabilituoti klounadą ir parodyti, kad tai siejasi ne tik su gimtadieniu ir balionais. Naujojo cirko banga reformuoja klounados tradiciją iš esmės – nuo didžiųjų arenų pereinama prie individualaus santykio su vienu mažu, sergančiu ligoninėje.
Tai keičia pačią meno atlikimo techniką, bet išlieka tie patys kūrybos principai. Lietuviams dar reikia laiko suprasti, kad cirkas jau kitoks“, – teigė V.Žemelytė.
Lankyti mažuosius pacientus klounai pradėjo Amerikos ligoninėse. Na, o šiuo metu viena gydytojų klounų mokyklų įkurta Vienoje. Kadangi „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ tapo tarptautinės organizacijos „RED NOSES Clowndoctors International“ nare, kasmet sulaukiama klounados specialistų iš užsienio, kurie padeda jau dirbantiems klounams ar dar tik būsimiems naujokams užtikrinti meninį profesionalumą, pasiruošti psichologiškai, susikurti ir nuolat tobulinti tinkamus charakterius.
Apie tai, kaip pradžiuginti vaikus, kurių kasdienybė susijaukė, patekus į ne itin malonią ir patogią ligoninės aplinką, kalbamės su organizacijos vadovės Lietuvoje V. Žemelyte ir „Tarptautinės juoko mokyklos“ Vienoje meno vadovu Giora Seeligeriu.
-Kokia buvo klounų atsiradimo ligoninėse pradžia Lietuvoje? – paklausiau V.Žemelytės.
-Perėmėme jau patikrintą metodologiją iš užsienio. Kai nuėjome į ligoninę, įvyko magiškas momentas – personalas, vaikai puikiausiai mus priėmė. Menininkai gavo daug gerų emocijų. Taip ir užsikūrė.
-Kuo patraukė būtent klounų-gydytojų idėja?
-Buvo įdomu, kas vyksta po to, kai baigiasi menas. Ligoninėje matosi pokytis – keičiasi personalo požiūris į pacientą, į tėvus ir mus. Santykių atžvilgiu švelnėja aplinka, atsiranda humoras.
Žmonės į ligonines patenka ne dėl to, kad jiems gerai. Gydymo metu tvyro įtampa. Medikams, artimiesiems sunku bendrauti paprastai. Kai ateina klounas, kuris nesijaudina dėl gydymo ar tyrimų, įtampa atslūgsta. Kelios minutės su vaiku – ir susidėlioja kitas dienos ritmas. Supratome, kad vaikams tiesiog pasidaro lengviau.
-Ar klounams reikia specialaus pasirengimo ir koks jis turėtų būti, kad galėtų lankyti vaikus ligoninėse?
-Pagrindinis dalykas – tai diagnostika. Labai svarbu suvokti situaciją ir jautriai reaguoti. Į palatą atėjęs klounas turi iškart diagnozuoti, ko tam vaikui šiandien reikia. Gali turėti „fejerverkus“, bet gal tuo metu vaikui tiesiog reikia, kad pasėdėtum prie lovos ir drauge pažiūrėtum video. Klouno grožis pasireiškia tuo, kad jis atranda sveikiausią vaiko dalį ir sugeba drauge pabūti čia ir dabar.
Aktorius turi būti pasirengęs psichologiškai susidurti su skausmu, pykčiu, nuovargiu ar su artėjančia mirtimi. Svarbu, kad nesusižalotų pats, nepakenktų vaikui ir šeimai. Gailestis tokiose situacijose nepadeda, todėl aktoriai turi būti parengti eiti į sunkių ligonių skyrius.
***
Apie tai, kokio pasirengimo reikia klounui, kad jis nevirstų tik banaliu juokintoju, teiraujamės į Lietuvą mokymams atvykusio tarptautinės organizacijos meno vadovo, aktoriaus ir režisieriaus Gioros Seeligerio.
-Kuo skiriasi vaidyba ligoninėje ir teatro scenoje?
-Ligoninėje nėra ketvirtos sienos. Aktorius su publika susiduria akis į akį. Ligoninėje neišjungsi apšvietimo, ten nėra tylos. Ten verda tikras, ant rizikos ribos atsidūręs gyvenimas. Pasirodymas gali būti nutrauktas bet kada, tam reikia pasiruošti.
Klouno užduotis – per juoką savo buvimu suteikti naujų jėgų ir energijos tuo metu, kai žmogus yra silpnas, pavargęs ar praradęs viltį.
-Teatre karaliauja iliuzija, o ligoninėje viskas itin realu. Su kokiais iššūkiais susiduria aktoriai akistatoje su realybe?
-Manau, svarbiausia čia empatija. Išėjus iš vienos palatos, reikia eiti į kitą, todėl kartais tenka pamiršti, ką matei. Būna, kad atsiminimai sugrįžta dienos pabaigoje, bet tam turi partnerį, su kuriuo gali pasidalinti vienodomis patirtimis.
Realybė čia ne priešas, bet draugas. Keletą kartų per metus darome susitikimus, kurių metu pasidaliname išgyvenimais tam, kad išsivalytume. Klounų emocijos turi būti švarios.
-Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Gal pastebėjote, kaip pasikeitė situacija? Ar klounai pritapo?
-Iš pradžių nebuvo lengva, nes žmonės galvojo, kad klounams ligoninėje ne vieta. Ten turi būti tylu, ramu kaip sanatorijoje. Bet ligoninėje vaikams irgi ne vieta. Tarpusavio supratimas gimė pamažu. Dabar jis išaugo į bendradarbiavimą. Klounus ne tik pripažino, bet ir pasitelkė kaip priemonę. Jie lydi vaikus net į procedūras.
Reiktų pastebėti, kad Lietuvoje klounai tapo kur kas artistiškesni. Šiuo metu ligoninėse jie mylimi, laukiami. Manau, kad visuomenė pradėjo juos matyti ir žinoti, kad jie egzistuoja dėl pagerėjusios jų vaidybos technikos.
Lietuvoje „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ gyvuoja beveik šešerius metus ir pradžiugino daugiau nei 45 tūkst. vaikų. Jie reguliariai lankosi vaikų ligoninėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, taip pat rengia išvykas į kitų miestų gydymo įstaigas.
