Bet šiuos žodžius nuolatos kartoja kitas Karbauskis. Mindaugas. Nenuostabu, nes Mindaugas Karbauskis – menininkas, teatro režisierius, Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro meno vadovas. Be to, Mindaugas – Ramūno brolis. Jaunėlis. Dvejais metais jaunesnis. Ramūnui – 46, o Mindaugui – 44 metai. Abiejų jų tėvas – verslininkas Česlovas Karbauskis.
Ramūnas ir Mindaugas tokie skirtingi, kad susidaro įspūdis, jog dabar juos sieja tik Naisiai. Gyvenvietė Šiaulių rajono savivaldybės rytuose, kurioje jie abudu gimė ir kurioje vyksta vieno serialo veiksmas. Ir susitinka jie turbūt retai – mat Mindaugas jau apie dvidešimt metų gyvena Rusijoje.
Maskvos V.Majakovskio teatro meno vadovu M.Karbauskis dirba nuo 2011 m. gegužės – jį vietoj Sergejaus Arcibaševo paskyrė Maskvos kultūros departamentas.
M.Karbauskis yra vienas ryškiausių režisierių Rusijos teatro pasaulyje. Prieš ateidamas į V.Majakovskio teatrą režisierius dirbo Olego Tabakovo teatre, kur pastatė keletą puikiai įvertintų spektaklių. M.Karbauskis pelnė pačių aukščiausių Rusijos teatro apdovanojimų, triskart buvo apdovanotas „Auksinės kaukės“ premija, dukart – „Krištolinės Turandot“ premija.
Su Lietuvos žinisklaida M.Karbauskis bendrauja retai ir ne itin noriai. Tad šie M.Karbaukio interviu įvairioms Rusijos žiniasklaidos priemonėms fragmentai leis suprasti, kas tas Karbauskis? Bet ne Ramūnas. Kitas. Mindaugas iš Maskvos.
* * *
– Kodėl jūs dirbate Rusijoje?
– Todėl, kad aš čia reikalingas. O ką man daryti? Važiuoti į Lietuvą? Kodėl tuomet aš iš ten išvažiavau? Visada prieš sugrįžtant reikia pamąstyti, kodėl išvažiavai. Jei žmogus nori grįžti pas savo pirmąją žmoną, paprasčiau pagalvoti, kodėl nuo jos pabėgai. Aišku, sunkiomis akimirkomis galima sugrįžti kur tik nori, bet vis tiek geriau prieš tai susimąstyti.
– Jūs jau ilgokai gyvenate Rusijoje. Kiek jums čia komfortiška? Ar čia jaučiatės kaip namie?
– Į Rusiją atvykau prieš 20 metų. Nemėgstu staigių pokyčių. Viską reikia užsitarnauti. Štai aš ir tarnauju. O šiaip aš esu pasaulio žmogus. Nemėgstu politikos. Nemėgstu, kai savęs negerbia, kai visąlaik save su kuo nors lygina. Nemėgstu nepilnavertiškumo komplekso. Reikia paprasčiausiai mylėti kalbą, kultūrą...
– Jūsų manymu, ar Rusijoje žmonės gyvena teatru? Jei kalbėtume apie pasaulio kultūros hierarchiją, kokią vietą užima rusų teatras?
– Gyvena. Rusijoje teatro kultūra labai aukšto lygio, bet lyginti neverta. Aš randu pliusų čia, randu pliusų ten, man patinka, kaip vystosi Lietuvos teatras, taip pat Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos... Rusijos teatras – tai vieno didelio teatrinio pasaulio dalis.
– Šiais metais sukanka penkeri, kai statote Maskvos V.Majakovskio teatrą...
– Tai ne statyba. Šis namas jau buvo pastatytas. Ir seniai. Ir trupė jau buvo surinkta. Taigi tai ne statyba, o didysis namų tvarkymas. Galbūt.
Į Rusiją atvykau prieš 20 metų. Nemėgstu staigių pokyčių. Viską reikia užsitarnauti. Štai aš ir tarnauju. O šiaip aš esu pasaulio žmogus. Nemėgstu politikos. Nemėgstu, kai savęs negerbia, kai visąlaik save su kuo nors lygina. Nemėgstu nepilnavertiškumo komplekso. Reikia paprasčiausiai mylėti kalbą, kultūrą...
– Nuo pirmojo savo spektaklio „Ilgi kalėdiniai pietūs“ 2001-aisiais atrodė, kad namų statymas – pagrindinė jūsų spektaklių tema.
– Nežinau dėl to statymo... Aš į tai labai ironiškai žiūriu, sarkastiškai. Aš greičiau pasakyčiau, kad mano tema – namų utopija. Nes kad ir ką pastatytum, vis tiek sugrius.
– Sugrius todėl, kad toks visų statinių likimas? Laikas toks? Dirva tokia?
– Ir laikas taip pat. Aš apskritai brendau tuomet, kai viskas aplink griuvo. Visos vertybės iš esmės pasikeitė. Ir iki šiol ši žemė ieško, kas ji tokia. Perrinkinėja saviidentifikacijos variantus: ir savus, ir primestus.
Namų paieška, šios paieškos utopiškumas, net tragiškumas – ši tema persmelkusi mano gyvenimą, Mat aš esu tam tikras emigrantas. Aš dvidešimt metų čia gyvenu, kalbu rusų kalba, puikiai ją jaučiu, Ir taip toliau...
Bet gali būti, kad tai ne itin laimingas gyvenimas – tarp Rusijos ir Lietuvos. Apskritai tarp bet kokių dviejų pasaulių. Tu ne ten ir ne čia.
Mano atveju lemtingą vaidmenį suvaidino ir tai, kad aš mokėjau už savo mokslą. Ir privalėjau tai pateisinti: pinigai, tėvų pasitikėjimas. Tai, kad jie man skiriami. Todėl aš, pavyzdžiui, GITIS (Valstybinį teatro institutą) baigiau eksternu, metais anksčiau.
Aš pavėlavęs. Žmogus, kuris ilgai nerado sau užsiėmimo. Į institutą įstojau būdamas 25 metų. Ir, aišku, tėvai dėl to labai išgyveno.
– Bet į režisūrą ir ateinama ne iš mokyklos. Jūs baigėte aktorystę Lietuvoje.
– Na, taip... Ir apie ketverius metus aktoryste neužsiėmiau. Tinginiavau, dykaduoniavau, nieko neveikiau. Sumaniau išvykti. Iš tiesų aš esu vienas pirmųjų tos kartos, kuri išvyko iš Lietuvos, emigrantų. Negavęs darbo, nerealizavęs savęs. Išoriškai tai pasiteisino. Viduje aš likau tuo pačiu tinginiu, tik griežtai save auklėjančiu. Daug kas pasiekta valia.
– Kodėl dauguma jūsų spektaklių tokie liūdni, narpliojantys mirties temą?
– Mano spektakliai – apie gyvenimą, nesu pastatęs spektaklio apie mirtį. Jie būna liūdni, bet juk gyvenime visada pasitaiko ir liūdesio. Kartais žiūrovams naudinga truputį paliūdėti.
– Režisierius turi suprasti, kas vyksta šalyje, ką žmonės skaito, žiūri per televiziją? Ar tai visiškai nesvarbu?
– Svarbu jausti gyvenimo ritmą ir suprasti mentalitetą žmonių, kurie ateis į tavo spektaklį. O grumtis su televizoriumi beprasmiška.
– Kiek spektaklių per metus reikia pastatyti?
– Nežinau. Galima pastatyti tris ir liautis norėti užsiimti režisūra. Tai nereguliarus procesas. Aš kiekvienąsyk pradedu nuo nulio.
– O kaip uždirbti pragyvenimui, jei dirbi nereguliariai?
– Iki šiol aš nesu pastatęs nė vieno spektaklio dėl uždarbio. Ir apskritai į Rusiją atvykau ne uždarbiauti.
Egocentriškumas – tai auklėjimo klausimas. Aš esu buvusio kolūkio pirmininko sūnus, ir puikiai suprantu, kad pirmininkas – daugiausia dirbantis žmogus. Be to, jam svarbus kiekvienas traktoristas, nes jam dirbti, jam arti...
– Vadinasi, jūs statote spektaklius todėl, kad jums patinka dirbti teatre?
– Nejaugi suaugęs žmogus gali ką nors daryti dėl to, kad tai jam patinka? Tai juk kvailystė. Jei jauti, kad tavo darbas kam nors reikalingas, jeigu tu kam nors naudingas, vadinasi, tuo reikia užsiimti. Kaip kitaip? Tau patinka kuo nors užsiimti, o tavo darbas niekam nereikalingas? Aš užsiimu režisūra, nes mane kviečia statyti spektaklius.
– Henrieta Janovskaja teigia, kad režisierius – tai ne tas žmogus, kuris stato spektaklius, o tas, kuris scenoje sukuria ištisą visatą.
– Jos požiūris į profesiją – romantiškas.
– O jūs nesate romantikas?
– Be romantikos mūsų profesijos atstovams nėra ką veikti... Kaip kada. Kartais būnu romantikas, kartais – ne visai.
– Sakoma, kad teatro vadovai būna labai egocentriški, bet jūs, atrodo, ne toks...
– Egocentriškumas – tai auklėjimo klausimas. Aš esu buvusio kolūkio pirmininko sūnus, ir puikiai suprantu, kad pirmininkas – daugiausia dirbantis žmogus. Be to, jam svarbus kiekvienas traktoristas, nes jam dirbti, jam arti...
Teatras – tai tokia vieta, kur žmonės ateina, išeina, o teatras lieka. Jame visi svarbūs ir galutinis rezultatas priklauso nuo kiekvieno. Teatro negalima griauti, jį reikia statyti, o todėl jį reikia mylėti ir giliai suprasti.
– Menininkas – iš prigimties nepriklausomas žmogus, nes jo užduotis – bet kokia kaina ištransliuoti savo viziją. O vadovas negali būti toks bekompromisis. Sakykite, ar jums sunku suderinti kūrėjo ir vadovo vaidmenis?
– Aš juos suderinau ganėtinai organiškai. Vieną akimirką man ėmė trūkti atsakomybės, nes aš kažkaip greitai pastačiau save, kaip režisierių, į teatro vitriną ir greitai įgyvendinau savo užduotį: aš esu. Atėjo laikas teatro šeimai, o jau ji vėliau parodys, kaip toliau gyventi. Iš esmės didžiajame teatre greitas efektas įmanomas, bet jeigu kas nors greitai pasiekia kokias nors aukštumas, reikia patikrinti, ar tai nėra daugelio metų darbo rezultatas. Ir taip bet kokiame darbe.
– Aktoriai – žmonės su charakteriu. Kaip pavyksta išlaikyti discipliną?
– Bausmėmis aš netikiu. Atsisveikinti kartais neišvengiama. Bet pats vienas aš niekada nieko nepadarysiu. Aš su visais pakalbėsiu, visus apeisiu. Tai turi būti bendra nuomonė, bendras sprendimas.
– Vadinasi, jūs esate po padu?
– Taip, galima ir taip pasakyti, aš esu po kolektyvo padu. Tarkime, Thomas Mannas Mozę pavaizdavo kaip neįtikėtinai paprastą, žmogišką ir neiškalbų. Man tai labai artima. Aš pats esu labai neiškalbus, labai drovus žmogus. Iš tiesų man labai sunku eiti į viešumą.
– Jus vadina tradicijų tęsėju. Sutinkate? Kas jus, kaip režisierių, paveikė?
– Paveikė vieta, kurioje užaugau. Taip pat mano pirmieji įspūdžiai Lietuvos teatre. Man pasisekė, aš mačiau puikių spektaklių. Aišku, ir studijos institute, pas įvairius mokytojus.
Bet jaunystė – tai nuolatinis priešinimasis visai aplinkai. O dabar man reikia statyti teatrą, kurti savitą teatrinį pasaulį. Laiko analizei nebelieka.
– Daugelis teatro režisierių taip pat režisuoja filmus. Ar jūs norėtumėte susukti kokį filmą?
– Ne, nemėgstu būti diletantas, taip dirbti nemoku. Visur savi įstatymai, sava meistrystė. Mano profesija – teatro režisierius.
– Kada supratote, kad jūs – teatro režisierius? Juk nebūna taip, kad pabundi ir sakai: viskas, būsiu teatro režisierius.
– Kodėl gi. Dažnai taip būna. Žmonės atsibunda ir galvoja, kad jie režisieriai, bet man taip nebuvo. Aš rinkausi profesiją, mokiausi, stačiau sėkmingus spektaklius – ir visą laiką stebėjausi, kad aš režisierius. Tai, žinoma, nuostabus jausmas.
– O abejonės ar neaplanko?
– Abejonės? Aš darbą dirbu, o kai ką nors darai, tai darai. Kokios dar abejonės. O ir laiko abejonėms neturiu.
– Visi atsimena istoriją apie jūsų deportaciją iš Rusijos. Formuluotė skambėjo taip: „Įvažiuoti draudžiama dėl šiurkštaus Rusijos Federacijos įstatymų pažeidimo“. Ar dabar labiau laikotės įstatymų?
– Aš visada laikiausi įstatymų, tada įvyko nesusipratimas. (2014 m. eidamas per pasienio kontrolę Maskvos Vnukovo oro uoste, M.Karbauskis sužinojo, kad dėl nesumokėtų baudų jam uždrausta įvažiuoti į Rusijos teritoriją iki 2015 m. lapkričio. Tai buvo susiję su kelių eismo ir migracijos taisyklių pažeidimais. Draudimas labai greitai buvo panaikintas – Red.)
Kartą vaikystėje aš pamiršau nusipirkti autobuso bilietą. Kai supratau, ką padariau, išsitraukiau penkias kapeikas iš kišenės ir išmečiau į sniegą. Įstatymas yra įstatymas.
– Net jeigu tas įstatymas parašytas vagių?
– Man nesvarbu, kodėl, bet jei taip reikia, aš padarysiu. Aš nesvarstau. Nes svarstydamas apie ką nors pats tuo tampi. Aš pats nevagiu ir neatpažįstu vagies kitame žmoguje.
Žiūrovas, aišku, mūsų pagrindinis teisėjas. Tas, kuris mums atneša duoną. Vienintelis skausmas – koks jis bus, tas žiūrovas? Ką jis pasirinks. Štai su kuo aš šiuo metu kalbuosi. Ne su kritikais, o su žiūrovais.
– Ar jūs skaitote kirtiką apie save? Ar ji jums svarbi? Ar nusiviliate, jei apie jus blogai rašo?
– Kiekvienam menininkui nusivilti, nuliūsti – normalu. Ir šlovės norisi, ir sėkmės. Nors aš su šiais jausmais jau lengvai susitvarkau.
Žiūrovas, aišku, mūsų pagrindinis teisėjas. Tas, kuris mums atneša duoną. Vienintelis skausmas – koks jis bus, tas žiūrovas? Ką jis pasirinks. Štai su kuo aš šiuo metu kalbuosi. Ne su kritikais, o su žiūrovais.
– Ar jūs jau žinote, ką veiksite po metų?
– Kol kas nežinau, galbūt ką nors suplanuosiu. Man norisi mūsų išprotėjusio ritmo, tiesiog šio laikmečio pykčiui darbe išsaugoti šviežumo pojūtį. Gyvenu taip, kad ko nors nereikėtų specialiai daryti, o būtų galima palaukti, kol viskas ateis savaime.
