Projekto „Lilies of the Streets“ autoriai savo knygas pristatinėja įvairiose Europos šalyse. Neseniai toks pristatymas įvyko ir Vilniuje „Skalvijos“ kino centre. Tuo pat metu čia buvo atidaryta ir prostitucijos tema sukurta šių menininkų darbų paroda.
Vilniuje parodos atidaryme dalyvavo lietuvė E.Plytnikaitė ir grafinių romanų kūrėja, iliustratorė iš Vokietijos Hanuka Lohrengel.
Cigarečių dūmai, tinklinės pėdkelnės ir aukštakulniai – toks yra dažniausiai tekstus apie prostituciją iliustruojantis vaizdas. Bet ar įmanoma atsakyti į klausimą, kodėl žmonės patenka į prostituciją?
Meninį projektą inicijavo H.Lohrengel. Dar 2010 metais ji atvyko į Kauną ir ėmė savanoriauti „Carito“ programoje, teikiant pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis. Vėliau ji šioje srityje darbavosi Rygoje.
Ji norėjo pasidalinti sukaupta patirtimi per meną. Ji ėmė piešti grafinį romaną. Po to Hanuka susipažino su lietuve iliustratore Egle ir pasiūlė jos knygai sukurti įžangą.
„Aš ilgą laiką savanoriavau vaikų namuose. Tad žinojau, kad labai daug mergaičių iš vaikų namų patenka į prostitucijos gniaužtus. Man ši skaudi tema buvo įdomi. Ėmiausi piešti Hanukos knygai įžangą ir pradėjau aktyviai ieškoti kontaktų su prostitucijos aukomis. Supratau, kad prostitucijos problema Lietuvoje yra labai didelė, sužinojau kiek prievarta moterų yra įtrauktų į prostituciją, kaip klesti prekyba žmonėmis. Pradėjau savanoriauti toje pačioje „Carito“ programoje. Su Hanuka nutarėme, kad šis projektas turėtų būti didesnis“, – pasakojo E.Plytnikaitė.
Taip prie dviejų menininkių prisijungė švedas poetas Ananda Walkaboutas, kuris nuo 14 iki 18 metų užsiiminėjo prostitucija. Paauglystėje jis buvo benamis, priklausomas nuo narkotikų. Ananda gatvėje pardavinėdavo savo kūną, kad užsidirbtų pinigų narkotikams.
Taip pat į projektą įsijungė suomė dailininkė Apila Pepita Miettinen. Ji yra translytė asmenybė, todėl labiau domisi transseksualių žmonių prostitucijos situacija.
„Transseksualūs žmonės dažnai yra atstumiami visuomenės. Dažnai jie neturi galimybės legaliai užsidirbti, tad patenka į prostituciją“, – kalbėjo E.Plytnikaitė.
Keturi menininkai metus laiko rengė projektą. Visi vienaip ar kitaip bendravo su į prostituciją įtrauktais žmonėmis.
Eglė kalbino stoties rajone dirbančias prostitutes. Taip pat bandė susisiekti su butuose savo kūnus pardavinėjančias moteris.
Su pastarosiomis pasikalbėti buvo sunkiausia, nes beveik visos turi sutenerius. Jei paskambini ir bandai susitarti dėl susitikimo, netrukus tau perskambina vyras ir pradeda grasinti“, – prisiminė Eglė.
Vis tik ji pririnko nemažai dramatiškų istorijų, kurias sudėjo į savo knygą.
Labiausiai ją šokiravo ne tik akivaizdi socialinė problema, bet ir gerai labai išplėtotas kriminalinis pasaulis, nes prekeiviai žmonėmis ir suteneriai labai tiksliai žino, kur ieškoti aukų.
„Kažkada buvo metas, kai daugybė modelių agentūrų atstovais apsimetusių sutenerių keliavo po šalį, kviesdami jaunas ir naivias merginas tapti modeliais Vakarų Europoje.
Daugybė merginų dingo be žinios. Žmonės buvo išgąsdinti, socialinės reklamos skatino būti atsargiems arba „jie parduos tave kaip lėlę“ ir nusikaltėliai atsitraukė.
Bėgant laikui atrodė, kad problema yra išspręsta ir įspėjimai nutilo. Tuo tarpu suteneriai įsikūnijo į naują, žavų ir asmeniškesnį personažą – jie sugrįžo kaip mylimieji. Tokie apsukrūs manipuliatoriai mezga „romantiškus“ santykius su jaunomis ir pažeidžiamomis, varganai gyvenančiomis moterimis, surenka apie jas visą reikiamą informaciją ir, atėjus tinkamai progai, parduoda jas, kontrolei pasitelkdami fizinį ir psichologinį smurtą“, – pasakojo E. Plytnikaitė.
Eglė bendravo su mergina, vardu Margarita, kuri apgaulės būdu buvo parduota Olandijos suteneriams. Kai Margaritai buvo 16 metų ji sutiko ir įsimylėjo savo busimąjį sutenerį Tomą. Aštuoniolikos metų ji paliko girtaujančių tėvų namus ir išsikraustė gyventi pas mylimąjį, tikėdamasi susikurti geresnį gyvenimą. Porai trūko pinigų, tad Tomas pasiūlė kartu padirbėti Olandijoje. Merginai jis žadėjo namų tvarkytojos ir auklės darbą.
Margarita buvo išprievartauta dar automobilyje, pakeliui į Olandiją. Tomo draugai perspėjo, kad nei priešintis, nei verkti nėra prasmės, nes niekas tikrai nežada jai padėti. Nuvežė ją Amsterdame garsų Raudonųjų žibintų kvartalą. Ten vyko nesuvokiami protu dalykai. Margarita bandė bėgti, bet buvo sumušta iki sąmonės netekimo.
Margarita nedrįso pasiskųsti nei viešnamį lankiusiai policijai, nei socialinėms darbuotojoms, nes nuolat matė, kaip jie draugiškai spaudžia rankas ją talžantiems suteneriams, tuo tarpu ji kasdien turėdavo aptarnauti milžiniškus kiekius vyrų. Margarita manė, kad mirs, bet vieną naktį ją prižiūrėjęs sargas prisigėrė ir užmiršo užrakinti duris. Mergina pusnuogė pabėgo, susisiekė su policija. Ji laimingai grįžo į Lietuvą. Šiuo metu ji turi šeimą ir gyvena normalų gyvenimą. Kad atsikratytų praeities košmarų, jai prireikė ketverių metų.
Suomė menininkė nebuvo įsitraukusi į prostituciją, bet projekto pradžioje pažinčių tinklapyje susikūrė anketą, kur pasiskelbė esanti trasseksualė. Ji sulaukė daugybės seksualinio pobūdžio siūlymų, daugiausiai iš heteroseksualių žmonių. Ją ištiko šokas. Pasirodo, kad yra daug žmonių, kurie tik dėl fetišo nori turėti santykių su translyčiais žmonėmis.
Apila sukūrė komiksų istoriją apie žmogų, kuris išeina į gatvę pardavinėti kūno, nes jam reikia pinigų lyties keitimo operacijai.
Poetas iš Švedijos parašė poezijos knygelę prostitucijos tema. Jam tai buvo savotiška terapija. Rašydamas apie tai ką patyrė, Ananda gydėsi sielos žaizdas.
„Nebuvo lengva įgyvendinti bendrą projektą, nes mes gyvename skirtingose šalyse. Bet mus sujungė ta pati tema ir mes sėkmingai sukūrėme keturias skirtingas knygas“, – įgyvendintu projektu džiaugėsi Eglė.
