Rudenį ištuštėjantis Žemaitės skveras pačiame miesto centre praėjusį šeštadienį atgijo.
Čia Vilniaus Gedimino technikos universiteto kūrybinės komunikacijos studijų programos studentės magistrantės Živilė Dinapaitė, Neringa Dekintytė, Aira Švaikauskaitė, Karolina Krasadomskaitė nutarė netradiciškai vilniečius ir miesto svečius supažindinti su literatūros klasike.
Ant aštuonių Žemaitės skvero suolų buvo sukabinti įrėminti tekstai, suteikiantys išsamesnių įžvalgų apie rašytojos Žemaitės gyvenimą ir kūrybą.
„Nesirink lengviausio kelio – susileisk kultūros dozę! Tai truks tik minutę“, – skelbė ženklas apie akciją „Žemaitės injekcija“ šalia skvero.
– Daug jaunų vilniečių Žemaitės kūrybą laiko atgyvenusia. Jums taip neatrodo? – paklausė akcijoje dalyvavusių studenčių „Sostinė“.
Karolina: Prisipažinsiu, iki šiol nelabai domėjausi Žemaite, jos kūryba. Rašytojos kūrinius skaitėme mokykloje, bet tik ištraukas. Juk jos apsakymai, apysakos nebuvo įtrauktos į privalomosios literatūros sąrašą.
Aira: Rengdamosi akcijai nemažai sužinojome apie Žemaitę. Tai buvo ir mums pačioms naudinga. Taip, jaunimas mažai skaito šios rašytojos kūrinių.
– Norėjote daugiau sužinoti apie rašytoją ar viliojo pats skveras?
Neringa: Mano draugėms ir man einant Gedimino prospektu žvilgsnis dažnai užkliūdavo už skvero. Didžiulė Žemaitės skulptūra skvero kampe atrodė užmiršta pustuštėje erdvėje.
Tad sugalvojome priminti apie šią rašytoją.
Beje, ruošdamosi renginiui galvojome ir apie kitus du skverus – Jurgos Ivanauskaitės ir Reformatų. Jiems taip pat trūksta gyvybės.
Vis dėlto pasirinkome Žemaitės skverą. Jis – Gedimino prospekte, kuriame netrūksta praeivių, bet lyg nutolęs nuo centrinės miesto gatvės. Todėl pamanėme, kad bus gera proga supažindinti praeivius su rašytoja ir skveru.
Živilė: Žmonės ateina į Žemaitės skverą, ten būna, bet jie nežino daug dalykų apie Žemaitę.
Kai pradėjome daugiau domėtis, mus pačias nustebino tai, kad ji buvo įdomi, veržli asmenybė. Ji tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip santūri moteris, ryšinti skarelę.
Tačiau iš tikrųjų jos gyvenimas buvo labai įdomus. Ji taip pat įkvepia kaip pavyzdys, kad niekada nevėlu pradėti gyventi ir ko nors siekti: juk savo pirmąjį kūrinį išspausdino būdama beveik penkiasdešimties metų.
Daugelis rašė, kad jos gyvenimas po to ir prasidėjo.
Karolina: Prieš akciją skvere atlikome žvalgomąjį tyrimą. Praleidusios jame kelias dienas pastebėjome, kad dauguma žmonių į šią erdvę užsuka parūkyti.
Tai tikrai rūkalių skveras. Galbūt taip yra dėl to, kad gretimoje Vinco Kudirkos aikštėje draudžiama rūkyti, o Lukiškių aikštė rekonstruojama.
O kiti skvere vedžioja šunis.
Kai šiltesnis oras, aplinkinių įstaigų darbuotojai į skverą ateina papietauti.
Bet visi jie čia neužtrunka. Tik vasarą vakarais skvero gilumoje mėgsta užsibūti porelės.
Aira: Sutemus Žemaitės skveras nėra jaukus, todėl ateityje ketiname šį ar kitą skverą apšviesti.
Kai Vilniuje trejus metus gyvenančiai draugei užsiminiau apie Žemaitės skverą, ji manęs išsproginusi akis paklausė: „O kur jis yra?“ Vėliau ji teisinosi, kad skveras per tamsus, jo tiesiog neįmanoma pastebėti.
Svarbiausia mūsų įžvalga – Žemaitės skveras ne tik tamsus, bet ir neinformatyvus.
Jame nieko nesužinosi apie rašytoją, kuriai 1971-aisiais pastatytas paminklas.
– Kuo nustebino Žemaitės asmenybė?
Aira: Labiausiai nustebino, kaip vėlai ji pradėjo kurti. Pasirodo, niekada nevėlu pradėti naują gyvenimą.
Tai mus įkvėpė. Kaip ir kitas šiuolaikinis jaunimas, esame maksimalistės, siekiame daugybės dalykų. O Žemaitės gyvenimas pamokė, kad kai ką galima ir vėliau pradėti ar keisti.
Karolina: Žemaitė gyveno laikotarpiu, nepalankiu kuriančiai moteriai. Tad man labai svarbu buvo jos pasipriešinimas stereotipams, energija, aktyvumas.
Nustebino ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais ji lankėsi Amerikos lietuvių kolonijose, sakė kalbas ir rinko aukas nukentėjusiesiems nuo karo.
Žemaitė sugebėjo surinkti net 30 tūkstančių dolerių.
– Akcijos metu tokiais faktais iš rašytojos gyvenimo pavyko sudominti praeivius?
Neringa: Koją pakišo orai. Tačiau praeivius kvietėme ne tik susipažinti su įdomiais rašytojos gyvenimo faktais, bet ir nusifotografuoti su ja. Laukė muzika, loterija.
Paskui praeivių klausėme, ar jiems trumpa ekskursija buvo naudinga. Nebuvo nė vieno, kuris atsakytų neigiamai. Daugelis prisipažino, kad ne kažin ką žinojo apie Žemaitės asmenybę.
Vienas praeivis net šūktelėjo: „Kokia įdomi moteris! O atrodė tokia tyli, ryšinti skarelę ir sėdinti kamputyje.“
Aira: O po akcijos skveras vėl atrodė tuščias ir liūdnas. Manau, kad ant suolų skvere būtinai reikėtų pakabinti ilgaamžes informacines lenteles apie rašytoją, jos kūrybą. Būtų gerai ir tekstai anglų kalba, nes patyrėme, kad užsieniečiams Žemaitė – nežinoma asmenybė.
– Ko dar trūksta Žemaitės ir kitiems miesto skverams?
Živilė: Kultūros, šviečiamojo pobūdžio renginių. Juk, tarkime, Žemaitės skvere erdvės netrūksta. Tiesa, Žemaitės skverą reikėtų ir atnaujinti: suremontuoti suolus, grindinį. Tai daug nekainuotų.
Karolina: Skverai galėtų būti bendravimo, susitikimų vieta. Tam juose turėtų būti ne tik suolai, bet ir stalai. Vilniečiai čia galėtų ateiti ne tik pasišnekėti, bet ir papietauti. Žinoma, rudenį, žiemą skverai ištuštės.
Bet, tarkime, Tauro kalnas visiškai nepritaikytas lankyti. Nėra net paprasčiausių suolų. O kokia puiki panorama atsiveria nuo kalno!
Aira: Net neseniai įrengta Europos aikštė negyva. Vasarą, kai veikia lauko kavinė, ji kiek atgyja. Tačiau rudenį ji tampa pereinamuoju kiemu iš savivaldybės į prekybos centrą.
Nors suolų aikštėje yra, pačiai aikštei kažko trūksta. Gal ji nepopuliari dėl to, kad čia nuolat pučia skersvėjai? Gal aikštė per erdvi, joje trūksta žalumos?
Gaivinti reikėtų ir Rotušės aikštę. Ji taip pat gyva tik tol, kol veikia lauko kavinės.
Tai ir bando daryti kūrybinių intervencijų rengėjai.
Tokie renginiai, akcijos aikštėse turėtų vykti nuolat.
Neringa: Svarbus veiksnys ir gatvės maistas, viliojantis žmones į viešąsias erdves. Tačiau Vilniuje, kaip ir kituose šalies miestuose, užkandžių nusipirksi arba parduotuvėse, arba kavinėse, restoranuose.
Kitose Europos sostinėse problemų dėl gatvės maisto nekyla. Tai kodėl ir Vilniuje skveruose net ir žiemą nepamėginti prekiauti, tarkime, karšta sriuba? Juk vien prieskonių ar cinamono kvapas skverui suteiktų jaukumo. Arba kodėl vasarą aikštėse neįrengus ledų, gaiviųjų gėrimų vežimėlių?
Tiesa, Vilniuje jau buvo bandymų prekiauti belgiškais vafliais. Kokios eilės prie jų nutįsdavo! Deja, verslininkai vafliais prekiavo tik per renginius.
– Lukiškių aikštė rekonstruojama. Kokią ją norėtų matyti jaunimas?
Živilė: Reikėtų paprastų dalykų – kad būtų jauku, būtų kur prisėsti.
Pasaulyje jau seniai atlikti tyrimai, rodantys, ko reikia, kad žmonės lankytųsi viešosiose erdvėse.
Mūsų bėda ta, kad architektai per mažai bendrauja su kitų sričių specialistais.
Architektai kuria projektus į viską žvelgdami tik iš savo varpinės. Kodėl Lukiškių aikštėje nepalikus kampo, kur būtų galima rengti įvairius renginius? Tačiau ar į tai bus atsižvelgta?
