Du tarytum augalo daigai palinkę geležiniai stulpai ir juodo granito kubas, ant kurio iškaltos T.Dobrovolskio gimimo ir mirties datos. Trinkelių paklotas primena miesto grindinį – kapas įsiliejo į sostinės peizažą ir tapo jo dalimi.
„Tema ir situacija – dramatiška, kupina skausmo, smurto. Tačiau aš nenorėjau paminklo kriminalizuoti. Siekiau, kad jis netaptų priekaištu, tad stengiausi kapą formuoti subtiliai. Ieškojau asociatyvių, bet ne tiesmukiškų formų“, – kalbėjo vilnietis A.Kuzma apie naują kūrinį, iškilusį sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Paminklą užsakiusi kompozitoriaus našlė A.Dobrovolskė turėjo vienintelį prašymą – pastatyti paminklą iki šių metų Vėlinių.
Menininkei iš karto patiko ir būsimo kūrinio brėžinys, ir skulptoriaus pasiūlytos medžiagos.
„Su Algirdu važiavome apžiūrėti kapo vietos, vėliau – akmenų. Ką jis man pažadėjo, tą ir padarė. Aš patenkinta, kad mano vyro atminimas taip įamžintas“, – teigė A.Dobrovolskė.
Tragizmas – įslaptintas
45 metų našlei du palenkti geležiniai stulpai primena sulaužytą jos sutuoktinio gyvenimą.
A.Kuzma susimąstė: „Žmonės visur ieško prasmės.
Iš tiesų geležis yra nesulenkiama, tai galima padaryti tik presu. O Tomo gyvenimas juk pakliuvo po presu.“
Aprūdijusius geležinius stulpus laikas padengs dar sodresniu rūdžių sluoksniu. Skulptoriui tai – tragizmo ir kraujo spalva, taip pat – ir kvapas. Geležis bėgant laikui oksiduosis.
Panašus procesas vyksta ir su krauju – hemoglobinui prijungus deguonies atomus kraujas įgauna raudoną spalvą.
„Tragizmas čia yra įslaptintas. Per šimtą metų paminklas turėtų gerokai aprūdyti, tačiau nesurūdyti. Jis dar stingsta, dar neįaugo į žemę, neapaugo samanomis, neapdulkėjo“, – kalbėjo A.Kuzma.
Pašnekovas paaiškino, kodėl paminklui panaudojo ne vieną, o du stulpus. Skulptorius norėjo, kad dėmesys nebūtų sutelktas tik į vieną elementą, tad žiūrovo dėmesį jis išskaidė.
T.Dobrovolskis buvo vadinamas žmogumi-orkestru. A.Kuzma dviem stulpais siekė sukurti ir ritmo pojūtį.
Paminklo formos – aštrios. Skulptorius tai paaiškino savo kūrybos braižu: „Negaliu nuo savęs pabėgti – mano kūryba nėra minkštų formų.
Vis dėlto Tomas buvo šiltas žmogus, todėl sukūriau ir minkštesnį elementą – granito kubą.“
Įsiminė jaunuolio apyrankė
Kurdamas paminklą nužudytam kompozitoriui A.Kuzma stengėsi per daug nesigilinti į tragedijos detales, tačiau pabaigus darbą kilo daug minčių, apmąstymų.
Kaip tik tuo metu Vilniuje prasidėjo teismo procesas dėl T.Dobrovolskio nužudymo – į kaltinamųjų suolą sėdo netgi šeši jaunuoliai.
„Visada liūdna, kai miršta kūrėjas. Tokių žmonių kaip Tomas mūsų šaliai labai trūksta. Labai gaila, kad jį išplėšė iš Lietuvos kultūros. Kūrėjams reikia padėti, o ne juos žudyti“, – atsiduso žinomas skulptorius.
A.Kuzma spalio 21-ąją žiūrėjo televizijos žinias, per kurias buvo rodomas reportažas iš Vilniaus apygardos teismo salės.
Kaltinamųjų suole sėdėjo šeši jaunuoliai, 2014 metų pabaigoje išprovokavę žiaurias muštynes, per kurias T.Dobrovolskiui buvo suduotas mirtinas smūgis.
Žinomam skulptoriui įsiminė vieno jaunuolio ranką puošianti „Shkertik“ apyrankė.
Šį prekės ženklą sukūrė jaunas buriuotojas. Apyrankes jis veja iš virvių, kurios naudojamos ir laivo burei pririšti. Laisvę ir vėją simbolizuojantys aksesuarai kainuoja 15–20 eurų.
„Tokia apyrankė – teigiamo įvaizdžio dalis. Tas jaunuolis ją užsisegęs atėjo į teismo salę.
Jis iš visų mūsų atvirai tyčiojasi! Kol tokie tipai šalia laisvėje gyvena, turbūt mums visiems nėra saugu“, – svarstė A.Kuzma, kuriam spalio 29 dieną suėjo 43-eji.
Paminklas išradingam kūrėjui
„Maniau, gal bus pavaizduotas varinis gaublys – instrumentas, kurį išrado ir kuriuo grojo mano sūnus. Bet aš, kaip ir Akvilė, pasitikiu skulptoriumi. Paminklas kitoks, negu maniau, bet man patinka.
Tai įdomus, savitas kūrinys. Išskirtinis buvo ir mano sūnus“, – pripažino vilnietė režisierė Angelė Šakalienė.
71 metų menininkė dažnai aplanko sūnaus kapą, uždega žvakę. Kai neseniai atsirado paminklas, motina susimąstė, kaip dar galėtų įamžinti jo atminimą. Galbūt ji išleis knygą, į kurią sudės ir kompozitoriaus kūrybinį palikimą.
„Tomas buvo išradingas, jis nėjo jau pramintais keliais, ieškojo savojo. Jis ne tiktai kūrė muziką, bet ir tyrinėjo jos paskirtį, poveikį žmogui, sveikatai.
Jis rengdavo muzikos ir kvapų vakarus – po to klausydavosi dalyvių įspūdžių.
Tomas visur girdėjo muziką. Jis negalėdavo ramiai sėdėti prie stalo, pirštais vis mušdavo ritmą. Jam viskas aplinkui grojo ir skambėjo. Neabejoju, kad mano sūnus būtų ėjęs toliau ir dar daug sukūręs, jeigu jo nebūtų sustabdę jaunuoliai, nerimstantys savo kailyje“, – kalbėjo A.Šakalienė.
Ji prisiminė, kad T.Dobrovolskis buvo savanoris donoras, – kraujo buvo davęs net 13 kartų. Gailestingo būdo muzikas neretai vykdavo koncertuoti į ligoninę pas sunkiai sergančius vaikus, taip siekė palengvinti jų kančias. Tomas dirbo ir su neįgaliųjų teatru, kūrė muziką jų spektakliui.
Sūnus buvo didelis ramstis ir motinai. Kai A.Šakalienė surengė dailės parodą, T.Dobrovolskis ne tik nuvežė paveikslus, juos pakabino, bet ir koncertavo per atidarymą.
Vasarą vykdamas su žmona ir vaikais atostogauti prie jūros į Karklę sūnus visada kartu pakviesdavo ir motiną.
Stiprybės teikia viltis
Nors po sūnaus žūties praėjo beveik dveji metai, gedinti motina kol kas neturi laiko rinkti medžiagos knygai: „Mes, visi artimieji, dabar užsiėmę byla – dar nesibaigė mūsų kančios, dar nėra palengvėjimo.“
Po T.Dobrovolskio mirties jo motinai labai pašlijo sveikata. Ji sunkiai išsikapstė iš ligos patalo. Režisierei stiprybės teikė viltis, kad kaltininkai sulauks atpildo.
Prieš teismo procesą nukentėjusieji turėjo susipažinti su tyrimo medžiaga. Kai A.Šakalienė į rankas paėmė bylą, jai pasidarė labai bloga. Vis dėlto moteris sukaupė jėgas ir lėtai vieną po kito vertė puslapius.
Režisierė privalėjo su bylos medžiaga susipažinti prieš teismo procesą: „Jei tragedijos detales sužinosiu teismo salėje, nežinia, kas mane gali ištikti. Per pirmąjį posėdį man buvo skaudu, sunku, baisu, bet aš turiu ir toliau ten eiti. Džiaugiuosi bent tuo, kad visa šalis pamatė tų jaunuolių veidus.“
Ant maestro kapo – geležinis strazdas
Skulptorius A.Kuzma yra sukūręs paminklą ir 2008 metais nuo vėžio mirusiam atlikėjui, dainų autoriui Vytautui Kernagiui.
2010 metų spalio mėnesį Antakalnio kapinėse buvo atidengta geležinio strazdo skulptūra. Grakštus giesmininkas nutūpė į gitaros korpuso vidurį. Iš tamsaus marmuro pagamintas instrumentas – tiksli maestro gitaros kopija.
„Kurti paminklus tokioms asmenybėms kaip V.Kernagis ir T.Dobrovolskis – didelė atsakomybė. Šie žmonės buvo labai matomi, girdimi. Visų, taip pat ir mano, gyvenime jie užima tam tikrą vietą“, – kalbėjo A.Kuzma.
Gyvybė užgeso po žiaurių muštynių
48 metų kompozitorius T.Dobrovolskis buvo užpultas 2014-ųjų gruodžio 24-osios naktį Vilniuje, kai vedžiodamas šunį užsuko į prie namų esantį barą „Vingrių 17“, dar vadintą „Psichbariu“.
Šeši agresyvūs, girti jaunuoliai be jokios aiškios priežasties iš pradžių užsipuolė vieną baro koridoriuje buvusį žmogų, o po to iš pasalų puolė du vyrus, rūkančius lauke, netoli įėjimo į barą. Tarp šių asmenų buvo T.Dobrovolskis. Jį užspaudė trys jaunuoliai.
Per muštynes T.Dobrovolskiui skėčio smaigaliu buvo pradurta akis ir pažeistos smegenys. Jaunuoliai jį paliko merdėti ir pabėgo. Kompozitorius mirė 2015 metų sausio 6-osios rytą ligoninėje taip ir neatgavęs sąmonės.
Visi šeši jaunuoliai spalio 21-ąją pagaliau sėdo į kaltinamųjų suolą. Per daugiau kaip pusantrų metų trukusį ikiteisminį tyrimą nė vienas jų taip ir neprisipažino, kad smogė kompozitoriui mirtiną smūgį. Įtariamieji kaltę vertė vienas kitam arba aiškino, kad nieko nematė.
