Šimtmetis, kokio dar nebuvo
Muzikos afišose šiemet nestigo garsenybių, tačiau bene ryškiausiai švietė sava – kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno (1916-2001 m.) – žvaigždė. Ištisus metus minėjome jo šimtmetį, ir dar kaip – išradingai, su polėkiu, šiuolaikiškai.
Mat profesorius tebėra gyvas jo išmintį ir gerumą patyrusių mokinių, bičiulių, bendražygių atmintyje. Kas gi, jei ne jie, galėtų taip kūrybingai priminti savo įkvėpėjo gyvenimą ir darbus?
Simboliška, kad jau metų pradžioje kūrėjo vardu buvo pavadinta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA), kur J.Juzeliūnas dirbo kone 50 metų, inovacija – Erdvinio garso sfera. Juk ir kompozitorius buvo nenustygstantis novatorius, o Erdvinio garso sferą inicijavo jo mokinys Ričardas Kabelis.
Kitas mokinys – kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas, pasitelkęs įspūdingą talkininkų būrį ir medijų arsenalą, nutapė labai netikėtą savo mokytojo ir jo laikmečio paveikslą meninio ir mokslinio tyrimo parodoje „Juzeliūno kabinetas“ Nacionalinėje dailės galerijoje.
Ši paroda ne tik žarsto herojaus kūrybos bei gyvenimo faktus, bet ir nuotaikingai juos interpretuoja filmais, objektais, komiksais. Be to, skatina iš naujo atrasti „modernėjančio lietuviškumo“ epochą, sukūrusią savo stilių, suformavusią svarbius Lietuvos kultūrai žmones.
Gruodį pradėtas naujas Š.Nako radijo laidų ciklas „Juzeliūno pasaulis“ įspūdingai užbaigs J.Juzeliūno metų dėlionę, kurioje būta daug ryškių epizodų. Tai – ir kultūrine bomba tapusi šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografija apie J.Juzeliūną, pirmą kartą taip išsamiai apžvelgusi kūrėjo veiklą bei epochą, ir kompozitoriaus operos „Žaidimas“ sugrąžinimas į sceną po dešimtmečio maestro Gintaro Rinkevičiaus bei Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro iniciatyva.
Pasirodo, jubiliejinės iškilmės nebūtinai turi priminti valstybines laidotuves.
Vilnius virto baleto sostine
Kokių užsienio žvaigždžių viešnagės šiais metais labiausiai įsiminė? Bene dosniausi jų buvo aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ bei Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT).
„Gaidos“ festivalyje triumfavo JAV kompozitoriai Philipas Glassas ir Michaelas Gordonas, „Kronos“ kvartetas, prancūzų pianistas Pierre‘as Laurent‘as Aimard‘as, LNOBT žibėjo Budapešto festivalio orkestras, diriguojamas Ivano Fischerio, Londono simfoninis su maestro Antonio Pappano, „Royal Philharmonic Orchestra“ ir maestro Charles‘as Dutoit, latvė operos primadona Kristynė Opolais.
Tačiau visus šiuos įspūdžius nustelbė gruodžio 17-ąją LNOBT nutvieskusi, teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro 60-mečiui skirta meno puota, savo meistryste stulbinę jos svečiai – pagrindinių Londono, Maskvos, Amsterdamo, Varšuvos teatrų baleto trupių primarijai.
Galėjome didžiuotis jau vien tuo, kad vienas iškiliausių Europos choreografų savo šventei pasirinko ne kurį kitą užsienio teatrą, kuriame dirba, o Vilniaus. Juolab kad efektinga K.Pastoro kūrybos retrospektyva, parodyta tą vakarą, ne vienam tarsi atvėrė akis, kokio lygio talentą turime LNOBT ir kaip stipriai jis įkvepia mūsų baleto trupę.
Primadona įpūtė dosnumo
Dainininkės Violetos Urmanos, UNESCO menininkės taikai, gestas šiemet paskelbė pasauliui, kad ilgą laiką buvusi paramos gavėja Lietuva jau gali padėti silpnesniems už save – tapo visaverte UNESCO nare ir misijų vykdytoja.
Spalio 30-ąją Nacionalinėje filharmonijoje solistė su vyru Alfredo Nigro ir Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru surengė labdaros koncertą, kurio lėšos keliaus į Afriką. Pasak Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno, tai pirmasis atvejis, kai mūsų šalis atsigręžė į kito žemyno varstančiuosius.
Per akciją surinkti 11 253 eurų (jau atskaičius PVM) bus panaudoti Afrikos mergaičių švietimo programoms.
„Manau, tai prasminga, nors mūsų indėlis ir nedidelis. Labai smagu, kad Lietuvoje yra žmonių, galinčių ir norinčių ištiesti pagalbos ranką už savo šalies ribų, padėti silpnesniems už mus“, – kalbėjo V.Urmana.
Žmonės ne tik išpirko brangius bilietus į jos koncertą, bet ir aukojo pinigus jo metu, o taip pat siuntė į nurodytą sąskaitą. Solistė net neabejojo, kad Lietuvoje be vargo ras projekto partnerių, o koncertas sulauks didelio susidomėjimo. Jos lūkesčiai nebuvo apvilti, kaip ir publikos. Tas vakaras buvo vienas įspūdingiausių V.Urmanos pasirodymų Lietuvoje ir dėl aukštojo vokalinio pilotažo, ir dėl nepaprastai sudėtingos, gražios operų arijų programos.
Metų paroda
„Žmonės mėgsta, kai iš jų tyčiojamasi“, – burbėjo piktas keturiasdešimtmetis vyriškis, lipdamas laiptais lauk iš parodos „Žmogus su Saukos veidu“. Iki šiol ir publika, ir specialistai negali nuspręsti, kas sukėlė neįtikėtinai didžiulį žmonių susidomėjimą tapytojo Šarūno Saukos paroda, – provokuojantys siužetai, išraiškinga tapyba ar galimybė susitapatinti, atpažinti dailininko darbuose save ir savo gyvenimo skaudulius?
Pirmąjį parodos šeštadienį ją aplankė 1170 žmonių, o per nepilnus du mėnesius – daugiau nei 43 tūkstančiai. Po 18 metų pertraukos Vilniuje personalinę parodą surengusio dailininko retrospektyvoje galima buvo pamatyti daugiau nei šimtą jo darbų, sukurtų nuo 1978 metų.
Jau pačią pirmą dieną publikai plūstelėjus į parodą Nacionalinė dailės galerija turėjo skubiai ieškoti papildomų žmonių. O prie rūbinės susirangiusios ilgos eilės net suerzino nekantriausius meno mėgėjus. Nenuostabu, kad Vilniaus meras metų pabaigoje Š.Saukai įteikė Šv.Kristoforo statulėlę, menininko nuopelnus menui ir miesto vardo garsinimui nusakydamas labai lakoniškai – „Už Veidą“.
Metų tema ir konfliktas
2016-ieji Lietuvos meno pasaulyje bus prisimenami ir kaip Grindų metai. Net keli menininkai savo kūriniuose sureikšmino tai, ką kasdien mindžiojame kojomis. Šiuo metu Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ galima pamatyti didžiulius Eglės Ridikaitės paveikslus, kuriuose dokumentiškai užfiksuotos senų Vilniaus namų laiptinių grindys.
Paroda vadinasi „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. Gražu? Kelia nostalgiškus prisiminimus? O gal tik nekokybiškos purvinos spalvos ir dar bjauresni ornamentai? Gerai ar blogai, jei jos visos išnyks po pigaus euroremonto sluoksniu?
Nežinia ką atsakytų menininkė Eglė Grėbliauskaitė, kuri paskelbusi karą miesčioniškam euroremontui, sugrąžino pirmojo aukšto „Titaniko“ salei industrinio betono grindis, primenančias, jog kadaise čia buvo spaustuvė. Beje, grindų pakeitimas buvo ne šiaip remontas, kurio dėka sukurta tinkamesnė aplinka meno kūriniams eksponuoti, bet ir Dailės akademijos doktorantės meno kūrinys. Jo pilnas pavadinimas – „C30/37-XC3-CI0,2-D16-S3“ | naujos geros „Titaniko“ grindys“.
Kad grindys svarbios, patvirtina ir žiūrovai, svarstantys, kodėl įdomią Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ ekspoziciją taip gadina šaltieną primenančios senosios Taikomosios dailės muziejaus grindys. Tuo tarpu architektai Šiuolaikinio meno centre specialiai nuvalė dar Nepriklausomybės pradžioje uždažytų tokio paties rašto grindų gabalėlį – tarsi ypač vertingą artefaktą
Taigi, visai netikėtai meno pasaulyje kilo dar vienas konfliktas. Kokių grindų mums (ir mūsų menui) reikia? Kokių mes (ir mūsų menas) esame nusipelnę?
