Ar girdėjote kaip skamba Neries upės pakrantė vėlyvo rudens rytą, Bernardinų kapinės vasaros vakarą ar apleisti Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai?
Šiuos ir daug kitų sostinės garsų galima išgirsti neseniai įsteigtoje internetinėje platformoje „Ltsounds.com„. Tai pirmasis bandymas Lietuvoje kurti miesto garsų žemėlapį, skatinti žmones domėtis garsine aplinka ir ją puoselėti.
Kam to reikia? Apie tai – pokalbis su šį projektą sumaniusios viešosios įstaigos „Naujosios muzikos komunikacijos centras“ direktoriumi, kompozitoriumi Antanu Kučinsku.
- Kaip kilo Vilniaus garsų žemėlapio idėja?
– Kažkas sostinėje sportuoja, kažkas žvejoja, o kai kas medžioja garsus. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įsidarbinęs garso režisieriumi Nacionaliniame dramos teatre, aš pradėjau labiau įsiklausyti į aplinkos garsus, jais domėtis.
Daugelis žmonių nekreipia dėmesio į kasdienę garsinę aplinką, nes regimieji įspūdžiai atrodo kur kas svarbesni. Tarkime, pamatę Gedimino kalno nuošliaužas, visi susirūpinome pilies likimu. Tačiau net nepagalvojame, kad triukšmas mieste gali išstumti kažkokį savitą garsą.
- Jūsų požiūriu, aplinkos garsai yra vertybė?
– Ar vertybė yra švarios gatvės, gamtos kvapai? Lygiai taip pat vertybė yra turtingas gaivių garsų miestas, o ne kažkoks garsų sąvartynas. Vilniaus garsų žemėlapis tam ir kuriamas, kad pasakytume: mus supantys garsai yra vertybė, kurią reikia puoselėti.
- O kuo vertingi šlavėjų garsai, kuriuos taip pat įtraukėte į savo žemėlapį?
– Prisiminkime praeitį. Kas žino, kaip skambėjo Kauno Laisvės alėja Antano Smetonos laikais? Turbūt niekas nežino – tai išnyko nebūtyje. Vertybe laikome to meto nuotraukas, o miesto skambesio -- taip pat ir šlavimo garsų, kurie buvo miesto orkestro dalis, nebeatkurtume.
Nelengva būtų rasti kad ir 7 dešimtmečio Vilniaus katedros skambesių. Jei ir aptiktume kokioje įrašų studijoje, ko gero, paaiškėtų, kad tie garsai nėra autentiški.
Iki šiol niekas sistemingai nekaupė lietuviško garso archyvo, o juk tai miestų, šalies istorijos dalis. Pavyzdžiui, anglai turi ištisus institutus, kurie fiksuoja ir saugo autentiškų garsų pavyzdžius, stebi garsinio peizažo kaitą šalyje.
Suomijoje rengiamos garso ekskursijos po nacionalinius parkus, jų maršrutams skiriami specialūs lankstinukai. O mes pažymime tik vaizdingas vietoves ir įspūdingus reginius, bet visiškai nekreipiame dėmesio į akustiškai vertingas vietas. Ar matėte bent vieną tokią nuorodą?
- Kokios erdvės, jūsų požiūriu, yra įdomios akustiškai, kaip jas renkatės savo žemėlapiui?
– Kiekvienai vietovei būdingas tipinis arba specifinis garsas. Tarkime, unikaliai skamba sostinės Katedros varpinė, klega Kaziuko mugė. Kita vertus, tolimose šalyse – pavyzdžiui, Egipte netgi miesto transporto garsas, laikytinas tipišku, bus kitoks negu pas mus.
Garsų žemėlapyje yra ir tipiškų, ir specifinių garsų – norime kurti Vilniaus akustinį peizažą. Panašius garsinius žemėlapius turi Paryžius, Londonas, Monrealis, Niujorkas ir kiti didieji pasaulio miestai.
- Ar šis žemėlapis panaudojamas praktiškai?
– Jo paskirtis gali būti gana įvairi. Tarkime, kompozitoriams ir garso menininkams tai – duomenų bazė kūrybiniams projektams. Be to, aplinkos garsai, jų įvairovė bei tarpusavio dermė formuoja vietovės garsinį dizainą, kuris svarbus architektūroje ir statyboje.
Asmeniškai man garsas įdomiausias dėl savo grožio. Stebuklas, kiek mus supa garsų. Kartais norisi užsimerkti ir tiesiog pabūti tarp jų ar nusiųsti draugams akustinį atviruką prisiminimui. Visus Vilniaus garsų žemėlapio įrašus galima parsisiųsti.
Kol kas tik renkame ir fiksuojame garsus, jokių išvadų nedarome. Tolesnis žingsnis būtų jų analizė – meninis judėjimas galėtų peraugti į mokslinę veiklą, tapti miesto sociologijos, antropologijos atšaka.
- Gal imsitės kurti ir lietuviško garso archyvą?
– Tai ne vieno žmogaus ir ne vienos institucijos darbas. Reikėtų surinkti iš įvairių šaltinių ir surūšiuoti po Lietuvą pasklidusius ankstesnių laikų garsų įrašus.
O šiandien aplinkos garsus renka daugybė žmonių, jais ypač domisi nemuzikai – tas virusas sparčiai plinta. Ir Vilniaus garsų žemėlapiui įrašus gali siūlyti visi norintys – jei kokybė bus tinkama, patalpinsime.
Įdomu, kad primieji į mūsų kvietimą pildyti žemėlapį atsiliepė užsieniečiai -- Lietuvoje dirbanti prancūzų žurnalistė ir baltarusis. Tai labai laisva, demokratiška kūrybos forma. Nors žemėlapį inicijavo „Naujosios muzikos komunikacijos centras“, jo plėtros neįsprausi į institucijų rėmus.
Reikėtų kurti ir visos Lietuvos garsų žemėlapį, rengti garsų ekspedicijas, kaip daro etnomuzikologai įrašinėdami lietuvių liaudies dainas, kurios savo metu taip pat nebuvo laikomos vertybe.
- Ar „Naujosios muzikos komunikacijos centras“ rengia kitus garsų aplinkai skirtus projektus?
– Pernai pirmą kartą organizavome Vilniuje Pasaulinę klausymo dieną, kuri kitose šalyse minima nuo 2008-ųjų kasmet liepos 18-ąją. Taip pažymimas kanadiečio kompozitoriaus, pedagogo, akustinės ekologijos pradininko Raymondo Murray’aus Schaferio (g. 1933 m.) gimtadienis.
Žmonių reakcija į šią proga eksponuotus muzikinius performansus ir instaliacijas mus nustebino. Atrodytų, niekas netrukdo bet kada pasiklausyti garsų iš Katedros požemių, varpinės ar tarpuvartės. Tačiau kol jų nepateiki kaip meno kūrinio, per ausines, niekas nekrepia į juos dėmesio. O kai atkreipia, stebisi, kad aplinkui – tiek įdomių dalykų.
Katedros aikštėje rodėme sostinės garsų įkvėptus kūrinius. Tarkime, mano „Garso duše“ praeiviai galėjo „apsipilti“ ne vandeniu, o Vilniaus garsais, sumaišytais jų pačių nuožiūra. Mat į dušo sienelę buvau įmontavęs garso kolonėles, o kiekvienas čiaupas „atsukdavo“ skirtingą miesto garsą.
Autentiškų garsų panaudojimas mene – perspektyvus dalykas. Populiarų projektą“Remote Vilnius“ tuo grindė ir teatralai festivalyje „Sirenos“. Šito reikia žmonėms, nes dauguma jų yra jautrūs aplinkos garsams, tik nėra pratę jų klausytis. Galima gyventi nepastebint grožio ir galima juo gėrėtis.
