Laimė, dar turime vaizduojamojo meno žmonių, kurie kartais prajuokina tautą.
Štai kad ir paminklo Jonui Basanavičiui istorija. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga užsimota įamžinti tik Lietuvos Tarybos pirmininką, nors Nepriklausomybės Aktą rengė J.Vileišis, P.Klimas, M.Biržiška, o iš viso pasirašė 20 tarybos narių.
Kad ir kaip būtų, tautos patriarchu tituluojamam vyrui pagerbti surengtas menininkų konkursas nustebino užmojais.
Šešiolika anoniminių autorių darbų laukia sprendimo, o nugalėtojai – piniginių prizų. Pirmoji vieta įvertinta 5 tūkst. eurų, antroji – 4 tūkst. ir taip toliau. Kas yra šių keistų atvaizdų sumanytojai, nutylima. Gal todėl, kad šalyje paskelbtas karas patyčioms? Ar šitaip siekiama apsaugoti jautrius menininkus nuo tiesioginės kritikos?
Jeigu J.Basanavičius kadaise troško puoselėti valstietiškąjį kultūros pradą, šis konkursas – puikiausias įrodymas, kad galų gale pavyko tai padaryti.
Tai yra Rūpintojėlio kultūros triumfas, o tie sulinkę, susitraukę, trumpakojai nulipdyti ir nulieti basanavičiai – iškalbingi kūrybinio bergždumo simboliai.
Antra vertus, nereikėtų nei piktintis, nei labai stebėtis šiais nežinomų autorių darbais, nes žinomi jų kolegos jau yra mums dovanoję didįjį kunigaikštį Gediminą – nulipusį nuo žirgo ir palinkusį į priekį, tarytum kamuojamas pilvo skausmų raitelis skubėtų į krūmus.
Galbūt vertėtų dėl skaičiaus 18 pridėti dar du panašaus stiliaus darbus ir pastatyti juos visus šalia tos rudo metalo arkos, vilniečių vadinamos tiesiog vamzdžiu? Tuomet Vilnius tikrai išgarsėtų dar neregėtu pasaulyje keistų skulptūrų ansambliu.
