Jo kūrybinį palikimą sudaro 35 poezijos rinkiniai, atsiminimų knyga, poezijos vertimai iš rusų kalbos.
Ištikimas tradicinei lietuvių poezijos tėkmei, neatsisakęs ir šiuolaikinių formų įtakos, savo eilėse jis lietė būties, laiko, žmogaus esybės, ryšio su gamta klausimus. Poezijai nesvetimos humoro gaidos, kasdienės problematikos intarpai, meilės vizijos.
V.Reimerio kūryba įtraukta į daugybę eilėraščių rinkinių ir rinktinių, pagal poeto tekstus sukurta dainų. Jis iš rusų kalbos yra išvertęs Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo, Anos Achmatovos ir kitų autorių kūrybos.
V.Reimeris gimė 1921 metais Kuršėnuose. Pirmosiomis karo dienomis jis su broliu Adolfu ir seserimi Maryte buvo priversti trauktis į Latviją, o vėliau su kitais lietuviais perkelti į Rusijos gilumą. Rašytojo Juozo Baltušio pakviestas V.Reimeris dirbo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje, po karo 1944–1949 metais buvo pakviestas vadovauti Kauno radijui, 1949–1969 metais vadovavo „Literatūros ir meno“ redakcijai.
1951–1956 metais V.Reimeris studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1969–1986 metais jis ėjo „Gimtojo krašto“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
Lietuvos rašytojų sąjungai poetas priklausė nuo 1947 metų.
Poetui 1965 metais buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, jis yra laimėjęs ne vieną premiją: 1968 m. apdovanotas tarptautine Jawaharlalo Nehru premija už eilėraščių rinkinį „Prie Baltojo Tadžo“, 1972 m. Lietuvos komjaunimo premija už eilėraščių rinkinį „Eisenos“, 1975 m. LSSR valstybine premija už eilėraščių rinkinį „Šarkos švarkas“, 1977 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1981 m. - Kuršėnų garbės pilietis.
