Dar galvoju, kad mano gimtojo miesto galvos, tarsi voverės rate sukdamosi kasdienių problemų ir darbų rate, bijo galvoti apie ateitį. O jeigu ir galvoja, tai pernelyg sureikšmindami savo triūsą vardan šiandienės gerovės ir kaip tos gerovės ženklus perdėtai akcentuodami esą nuolat žmonių pilnutėlius prekybos centrus, automobilių kamščius prie centrinio turgaus ir keletą metinių mugių bei šventinių koncertų labai brangiai miestui kainuojančioje „Cido“ arenoje.
Panašu, kad politinė ir biurokratinė rutina bei inercija nuslopins ir šiandieninių šalies valdančiųjų didingus pažadus. Tarp jų – regionų gaivinimą ir palaikymą. Todėl tai antrai Lietuvai ir jos valdžiai reikia pačiai imtis daugiau iniciatyvos ir atsakomybės. Kitąsyk ir griežtai pareiškiant apie savo teises, laisvę spręsti patiems, o taip pat apie minėtus centrinės valdžios neva prioritetinius pažadus.
Niekas kitas, tik pats Panevėžys turi numatyti kapitalinę strategiją, kaip į praeitį grimztančią Aukštaitijos sostinę paversti europietišku nedideliu, jaukiu mokslo, meno ir aptarnavimo verslo centru. Turint galvoje senstančią Lietuvos visuomenę, ir patrauklia oaze garbaus amžiaus žmonėms, kurie plačios, patogios, modernios infrastruktūros dėka važiuotų čia ramiai, turiningai ir su tam tikra nauda miestui sutikti savo gyvenimo saulėlydžio.
Pradėkime nuo šiuo metu numatytos Lietuvos aukštojo mokslo pertvarkos. Žadama, kad liks penki universitetai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Panevėžys ir Šiauliai „nukraujuos“, galima sakyti, negyvai. Tuo metu tiek pasaulyje, tiek Europoje geriausi ir didžiausi universitetai gyvuoja toli gražu ne sostinėse ir ne pačiuose didžiausiuose miestuose. Prisiminkite Jeilį, Oksfordą, Kembridžą. Didele studentų ir dėstytojų, mokslininkų, kitaip tariant, jaunimo ir intelektualų koncentracija Prancūzijoje džiaugiasi Tulūza, Belgijoje – gyventoju skaičiumi už Panevėžį ne ką didesnis Namiūras. Panevėžyje veikia KTU verslo ir vadybos fakultetas. O jeigu taip visą universitetą iš Kauno čia perkėlus? Ir studentams, ir dėstytojams pragyvenimas būtų pigesnis, o tiek Vilnius, tiek Kaunas ranka pasiekiami. Užtat kokį energetinį užtaisą gautų visas regionas...
Kultūrinis Panevėžio potencialas Vilniui gal ir ne, bet tikrai proporcingas Kaunui ir Klaipėdai. Kultūrinį pamatą Panevėžys turi stiprų. Užsieniečių delegacijos specialiai važiuoja žiūrėti per ketvirtį amžiaus sukauptos unikalios šamoto keramikos simpoziumų kolekcijos. Netrukus žadamas tarptautinio lygio meninio stiklo muziejus ir modernus Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Oho, provincijoje galime turėti kone Guggenheimą...
Panevėžyje tebėra senos ir gilios teatro tradicijos. Kartą kalbėjausi su latviais iš Rygos – jie nepatikliai kraipė galvas: kaip gali tokiame nedideliame mieste išgyventi net keturi profesionalūs teatrai? O aš pamaniau, sutelkus didesnes miesto jėgas, gavus žadamą Kultūros ministerijos palaikymą, atsinaujinus, pasistiprinus kompetentingais teatralais ir vadybininkais, galima būtų Kamerinių spektaklių festivalį paversti lietuvišku Avinjonu, garsų visoje Europoje Lėlių vežimo teatrą dar labiau išgarsinti, Juozo Miltinio dramos teatrą iš esmės atgaivinti, o Muzikiniame teatre rodyti daugiau tokių šaunių miuziklų kaip „Mano puikioji ledi“, kurių žiūrėti mielai važiuotų ir latviai.
O žinote, kas kelia didžiausią rūpestį Lietuvos emigrantams? Teisingai, joje likę senstantys tėvai. Ir ne vienas mielai mokėtų už jų priežiūrą (prisidėti prie skurdžių pensijų bet kuriuo atveju tenka), jeigu tik tam būtų sudarytos sąlygos: įkurta modernių senelių namų, vienišų žmonių bendrijų, senjorų dienos centrų, sukurta specialių sveikatos ir kultūrinių programų.
Infrastruktūra, žinoma, sudėtinga ir nepigi, bet yra europiniai projektai, kuriasi įvairūs labdaros ir paramos fondai, randasi ir naujos kartos visa tai puikiai išmanančių vadybininkų.
P.S. Mano minimo Panevėžio vietoje gali būti bet kuris kitas Lietuvos miestas ar miestelis, ir net ne vienas, kuriam „nenuskilo“ būti Vilniumi, Kaunu ar Klaipėda...
