Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta Lenkijoje gyvenančio 67 metų kūrėjo piešinių ir koliažų paroda. Jos atidarymo metu pristatyta ambicinga idėja – įkurti S.Eidrigevičiaus meno centrą Panevėžyje. Šiuo metu projekto sumanytojai laukia valdžios atstovų pritarimo.
Jau pasirašytas Panevėžio miesto ir S.Eidrigevičiaus ketinimų protokolas dėl menininko kūrinių kolekcijos dovanojimo miestui. Meno centrui planuojama pritaikyti sovietmečiu statytą „Garso“ kino teatro pastatą, esantį miesto centre, šalia seniausio išlikusio Panevėžio pastato bei Senvagės poilsio zonos.
„Šiandien Panevėžyje skleidžiasi S.Eidrigevičiaus menų centro idėja. Tai tikrai nemažas iššūkis, nes ši idėja peržengia tiek miesto, tiek regiono, tiek visos šalies mastelį – tai tarptautinio lygio projektas“, – sakė Panevėžio meras Rytis Račkauskas.
Jo manymu, šį projektą tikrai galima įgyvendinti bendromis miesto ir šalies valdžios pastangomis.
Priešingu atveju tai būsiantis milžiniškas praradimas ne tik Panevėžiui. Pasak mero, praleidę galimybę priimti solidžią S.Eidrigevičiaus kolekciją mes tiesiog apiplėšime Lietuvą.
– Naujo kultūros centro kūrimo darbai Panevėžyje turėjo prasidėti šių metų pradžioje. Ar tas sumanymas jau pajudėjo į priekį? – paklausiau S.Eidrigevičiaus.
– Kol kas vyksta tik organizaciniai darbai, buriami žmonės, kurie galėtų pradėti įgyvendinti idėją. Kol kas centras kyla tik jų fantazijose. Jei norime, kad tos fantazijos virstų tikrove, tai turėtų būti ne vien Panevėžio reikalas.
Svarbu, kad tai suprastų ir politikai, ir už kultūrą atsakingi valdininkai. Dabar matome, kiek visokių projektų bus finansuojama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programoje. Bus tuščiai išmėtyta daugybė pinigų, kurie galėtų būti skiriami vos keliems, bet tikrai reikalingiems projektams.
Jei ta proga atsirastų toks centras Panevėžyje, tai būtų gera investicija. Tačiau sunku įrodyti žmonėms, kad vertėtų sukurti ką nors reikšminga.
Daug paprasčiau iššvaistyti tuos pinigus blizgučiams.
– Režisieriaus Juozo Miltinio laikais Panevėžys buvo rimtas kultūros centras.
Norėtumėte atgaivinti tą tradiciją?
– Taip. Man dar teko pabendrauti su J.Miltiniu. Su dainininku Stasiu Povilaičiu lankėmės pas jį ir kalbėjomės prie vyno taurės. O man jis yra pasakęs: „Stasy, kodėl mes taip vėlai susitikome.“
Palyginti su J.Miltinio laikais, Panevėžio kultūra smukusi. Reikia kuo greičiau pakelti jo kultūros lygį, nes dabar mieste karaliauja saviveikla. Kalbu ne tiek apie kūrinius, kiek apie festivalių, parodų ir kitų renginių organizavimo mechanizmą.
Kol netapsiu antruoju J.Miltiniu, tol nieko nepadarysiu. Todėl ir kalbu apie pasaulinio lygio meno centrą, sakau atvirai, kas man nepatinka.
– Ar jūs pats nusprendėte padovanoti savo kūrinių kolekciją Panevėžiui, ar tai panevėžiečių idėja?
– Man pasiūlė Panevėžio meras R.Račkauskas. Tačiau aš iš karto pasakiau, kad nereikėtų net kalbėti apie senovišką muziejuką – kelias sales su ant sienų kabančiais paveikslais. Jei jau darome, tai ką nors tokio, kas galėtų miestą ištraukti iš kultūrinio sąstingio.
Tačiau tam reikia jauno žmogaus supratimo. Reikia atmesti senų žmonių mąstymą, senus receptus ir imtis revoliucijos. Kadangi meras tokiam sumanymui pritarė, tai ir pasirašėme ketinimų protokolą.
Jame kalbama apie daugiafunkcį centrą, kuriame būtų ir nuolatinė mano kūrinių ekspozicija, ir salės, kuriose vyktų koncertai, kino filmai, vaidinimai, performansai. Tai būtų toks meno centras, kokio Lietuvoje dar nebuvo.
– Per jūsų parodos atidarymą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje užsiminėte, kad viskas juda pernelyg lėtai.
Ar ta graži idėja gali žlugti ir jūsų kūrybos kolekcija atsidurs kur nors kitur? Gal net ne Lietuvoje?
– Reikia neužmiršti, kad kol kas pasirašytas tik ketinimų protokolas. Jei viskas eis į gerąją pusę, nėra abejonės, kad bus dovana. O jei išaiškės, kad tikrovė verčia priimti kitus sprendimus, reikės ir man sugalvoti ką nors kita.
Kol kas idėja kybo debesyse, nes jai įgyvendinti prireiks nemažų lėšų. Pasaulyje tokiems muziejams nepagailima ir kelių dešimčių milijonų eurų.
Toks centras, apie kurį kalbame, – ne šiaip sau naujas namelis. Jis turi tapti ženklu, kad mes kitaip žiūrime ir į miestą, ir į jo kultūrą. Bet tam reikia pradėti iš esmės keisti žmonių mąstymą.
Juk menas gali daug duoti, jei miestas nori ir sugeba juo pasinaudoti.
Pavyzdžiui, nuvažiavę į kokį nors užsienio miestą, kuriame yra garsaus dailininko muziejus, kiekviename žingsnyje rasite ne tik atvirukų, bet ir puodelių, šalikų, daugybę kitų dalykų su jo kūrinių atvaizdais.
– Nuolatiniai svarstymai, ar toks solidus meno centras atsipirks, ar jis bus naudingas miestui, – vienas projekto stabdžių.
Kaip manote, ar jis galėtų būti patrauklus jaunimui, ne tik senoliams, ateinantiems į parodų atidarymus ar bibliotekų renginius?
– Kaip tik dabar „Rail Baltica“ projektas Panevėžiui suteikia unikalų šansą. Miestas bus sujungtas su didžiaisiais regiono centrais. Jau dabar turime galvoti, kas galėtų priversti žmones išlipti iš traukinio ir praleisti šiek tiek laiko šiame mieste.
Tačiau kaip tai padaryti, jei dabar nesistengiama net mokinių pritraukti į meno ir kultūros renginius? Kiekviena kultūros įstaiga verda savo sultyse.
Kai būna koks nors mano vakaras bibliotekoje, salėje paprastai sėdi vieni pensininkai. Tai nėra itin blogai, nes visame pasaulyje pensininkai nuolat keliauja iš muziejaus į muziejų. O kartu užsuka ir į kavines bei restoranus.
Bėda ta, kad organizatoriai sako, jog visas jaunimas – emigravęs. Tačiau yra dar ir vaikų, turime nors juos sustabdyti. Gal toks centras pasiūlytų jauniems žmonėms ir naujų darbo vietų, ir įdomesnės veiklos, idėjų.
– Didžiausia kliūtis – pinigai? – Ne. Manau, kad jų galima gauti gerai surašius projektus, jei centro idėjai pritars ne tik miestas, bet ir Kultūros ministerija, politikai. Tačiau tam reikia energingų ir mąstančių žmonių. Drąsių, su fantazija. Tų, kurie dieną ir naktį nemiega, jei jiems į galvą šauna gera mintis. O ne tokių, kurie pareiškia, kad dabar važiuoja atostogauti, o kai sugrįš, tada galima bus kalbėtis toliau. Tai nesąmonė, su tokiais žmonėmis nieko nepadarysi. Reikia tokių, kuriems galėtum paskambinti vidurnaktį ir sakyti: „susitikim, pašnekėkim, aš turiu puikią idėją“.
Dailininko poezija – tarp kūrybiškiausių knygų
Faktai ir datos
S.Eidrigevičius gimė 1949 m. Mediniškių kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
1968 m. baigė S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, 1973 m. – Lietuvos dailės institutą. Buvo iškilaus tapytojo J.Švažo mokinys.
Nuo 1980 m. jis gyvena Lenkijoje. Surengė daugiau kaip 100 individualių parodų įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Karjeros pradžioje daugiausia dėmesio skyrė knygos menui – kūrė miniatiūras, ekslibrisus ir iliustracijas. Vėliau ėmėsi kaukių, darbų pastele ir tempera, piešinių tušu, tapybos.
Menininkas yra daugelio tarptautinių apdovanojimų laureatas. 1991 m. Bratislavos iliustracijų bienalės proga išleistas pašto ženklas su jo paveikslo „Pinokis“ reprodukcija. 2008 m. Gdansko Lenkijos žvaigždžių alėjoje atsirado ir jo rankos įspaudas. Japonijos Otaru mieste veikia S.Eidrigevičiaus muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“.
2000 m. menininkui įteiktas Gedimino IV laipsnio ordinas, o 2001 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2016 m. pasirodžiusi dailininko tarmiškos poezijos knyga „Giedanti gaidžio galva“ pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o taip pat tarp penkių geriausių poezijos knygų „Metų knygos“ rinkimuose.
