Spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, scenografiją ir kostiumus sukūrė Laura Luišaitytė, muziką – Jonas Jurkūnas, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas.
Spektaklyje vaidina jaunosios kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai Mikalojus Urbonas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, taip pat Justina Vanžodytė, Karolina Kontenytė ir Donatas Stakėnas.
„Juoda dėžutė“ (2016) – naujausia P. Priažko pjesė, iki šiol niekur nestatyta. Jos herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą-internatą. Herojai bando „peržaisti“ savo istoriją, tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.
P. Priažko (g. 1975 m. Minske) – viena labiausiai intriguojamų šiuolaikinės dramaturgijos figūrų, preciziškai tikslus, o kartu ir beprotiškai drąsus, provokuojantis ir fiksuojantis, neklausinėjantis ir nesiūlantis atsakymų.
P. Priažko parašė per 30 pjesių, kurios išverstos į anglų, lenkų, vokiečių, suomių, lietuvių kalbas, pastatytos daugybėje šalių. Pjesės apdovanotos daugybe prizų, tarp jų – ir prestižine Rusijoje „Auksine kauke“ (už spektaklį „Puikus gyvenimas“). Paradoksas, bet savo gimtojoje Baltarusijoje žiūrovams jis beveik nežinomas.
Pirmąsias savo pjeses P. Priažko parašė 2000-aisiais, tačiau vėliau jų atsisakė ir net uždraudė jas statyti. 2004 m. jo pjesė „Serpantinas“ laimėjo prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse – būtent tada apie jį pradedama vis garsiau kalbėti kaip apie vieną svarbiausių naujosios dramos kūrėjų posovietinėje erdvėje.
Išskirtinis naujosios dramos bruožas – kalbėjimas apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar. Žmogų, kalbantį šiuolaikine kalba – neretai interneto nususinta, prisodrinta gatvės slengo, sakinių nuotrupomis arba keista „valdiška“ puskalbe, kaip pjesės „Juoda dėžutė“ personažai.
P. Priažko santykis su kalba iš tiesų ypatingas. Jis sugeba, pasitelkdamas preciziškai tikslias remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus, pačią kalbą palikdamas tarsi už borto. Ir tai tikslu ir teisinga – realiame gyvenime kalbos kodai yra mažiau svarbūs už tą judesių, gestų ir mimikų choreografiją, kurios dėka ir vyksta tikroji komunikacija.
Dramaturgas eksperimentuoja ne tik su kalba, bet ir su forma. Jo pjesė „Aš laisvas“ sudaryta iš 535 nuotraukų ir 13 parašų po jomis. O pjesę „Kareivis“ galima drąsiai pacituoti visą, nes tai viso labo – du sakiniai: „Kareivis gavo laisvadienį. Kai reikėjo pareiti atgal, jis į kariuomenę nebegrįžo“. Pjesė buvo pastatyta ir tapo bene trumpiausiu spektakliu pasaulyje – jis truko vos penkias minutes.
