Po savaitės Kauno dramos teatre įvyks spektaklio „Žalgirės“ premjera. Jo režisierius Vidas Bareikis kvies mąstyti apie moterų santykius , taip pat ir homoseksualius.
Teatro vadovas E.Stancikas neslepia – nebijo provokuoti ir net atstumti dalies žiūrovų. Teatras nė neketina linksminti, bet kelti svarbius gyvenimo klausimus. Juolab kad neseniai apginta teatro vadovo mokslinė disertacija „Suaugusiųjų dramos teatro žiūrovų kultūrinio sąmoningumo saviugda“ patvirtino, jog teatras – priemonė keisti žmonių mąstymą.
– Vasario 16-osios išvakarėse iškilmingai atsiėmėte mokslų daktaro diplomą. Kaip sutiksite Kovo 11-ąją?
– Sutiksiu irgi akademiškai. Visą šeštadienio rytą būsiu su studentais, dalysiuosi patirtimi apie viešąjį kalbėjimą.
– Ką išsiaiškinote savo disertacija?
– Per 30 metų darbo teatre suvokiau, kad teatras daro įtaką žiūrovui, žiūrovas veikiamas to, kas kuriama scenoje. Tyrimu reikėjo tai įrodyti ir pagrįsti. Per kiekybinį tyrimą pavyko įrodyti neginčijamą sąveiką – žmogus nesąmoningai teatre įgauna kitą kultūrinį išprusimą.
– Ką tyrimas parodė apie kauniečius?
– Didžioji dalis žmonių meną, taip pat ir teatro meną, laiko būtinu poreikiu savo vertybių ugdymo procese. Buvo tirti ir senjorai, ir verslo žmonės, ir ieškantys darbo žmonės, ir studentai. Žavu ir labai viltinga, kad jaunas žmogus yra atsigręžęs į teatro meną. Pagal lytį moterys labai lenkia vyrus. Tiesa, moterys aktyviau atsakinėjo į anketas.
Visuomenėje didėja poreikis ne pramoginio, bet kokybiškesnio meno, kuris ir formuotų žmogaus vertybes. Vyksta į teatrą grįžusio žiūrovo brendimas. Trejus ketverius metus jaučiame, kad auga kokybės poreikis. Žmonės nori profesionalesnio meno. Tai yra labai geras ženklas.
Mūsų rizika Naujųjų metų vakarą rodyti Thomo Manno pjesę „Fjorenca“, Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį, pasiteisino šimtu procentų. Ne tik kad susirinko pilna salė, bet ir žiūrovai buvo labai suklusę, pakylėti, gražūs. Spektaklis tą vakarą buvo kažkoks išskirtinis.
Tyrimas parodė ir problemų. Ne kiekvienas gali leisti sau turėti nuolatinį krepšelį kultūros reikmėms. Tai nulemia ir mokesčiai, ir maisto brangimas, jaunos šeimos turi nemažai vaikų ugdymo išlaidų. Kultūrinis savęs lavinimas biudžete lieka paskutinėje eilutėje.
Senjorai nebeturi noro išsiugdyti ką nors naujo. Jiems teatras yra bendravimo, laiko leidimo forma. Jų poreikis – pramoginis turinys. Jie turi gyvenimišką patirtį ir nori palaimingos būsenos, o ne analitinės ir egzistencialistinės tematikos.
– Rašote, kad teatras yra pajėgus nulemti mąstymo pokyčius. Kokių pokyčių palinkėtumėte kauniečiams?
– Kauniečiams labiausiai norėčiau praplėsti akiratį. Negražiai palyginsiu, bet norėčiau, kad žmonės nusiimtų akidangčius, kuriuos uždeda žirgams, kai jie lenktyniauja.
Norėtųsi Kauno visuomenėje matyti suvokimą, kad miestas nesu tik aš, bet ir visi šalia manęs esantys įvairiausi žmonės.
Tie žmonės nebūtinai tobuli. Jie yra įvairiausios prigimties, turi įvairiausių problemų, priklausomybių, išsilavinimo trūkumų.
Norėtųsi pagarbaus bendravimo tarp miestiečių, nusiimant tą teisiojo statusą. Kalbu ne apie toleranciją, bet apie pagarbą šalia esančiam.
Artėja mūsų spektaklio „Žalgirės“ premjera, išėjo reklama su dviem besibučiuojančiomis krepšininkėmis – aktorėmis. Kilo nepasitenkinimo, diskusijų, komentarų šaršalas. Dauguma šaukė: „Kaip taip galima?“
Vyksta kova tarp stereotipinio, fobijų susiaurinto mąstymo ir kvietimo praverti langines, praskleisti užuolaidas ir pamatyti šalia esančius žmones. Realius žmones, ne savo atspindį.
Kodėl mes bijome kalbėti apie viską? Baimė neišsprendžia problemos, esame pasidarę fobijų įkaitais. Kai bandome suvokti vieni kitus, išnyksta problema.
– Ar tikėjotės tokios reakcijos?
– Taip. Mūsų kūryba ir turi provokatyvų užtaisą. Mūsų tikslas – ne pramogą teikti, bet provokuoti žmogaus mąstymą. Tik mąstymas suteikia galimybę keistis.
– Spektaklis kalbės apie homoseksualumą?
– Lesbiečių meilės istorija – tik viena spektaklio linijų. „Žalgirės“ yra V.Bareikio idėja. Jos kuriamos pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę. Tai spektaklis apie moterų krepšinio komandą, jų santykius žaidimo metu, kavinėje, persirengimo kambaryje.
Spektaklis ypač tinka vyrams. Vyrai dažnai sako: moters paslaptis. Spektaklis – gera proga bandyti ją įspėti, suprasti, pamilti.
– Ar kauniečiai lengvai keičia pažiūras?
– Manau, kad Kaunas yra pasiekęs lūžio tašką. Viltingai noriu tai liudyti. Kaunas įgauna visiškai kitokį pasitikėjimo ir orumo statusą Lietuvos mastu. Kaunietis ima jaustis pasaulio žmogumi.
Mums nereikia jausti jokių kompleksų, nesame nei neišnešioti, nei vėliau gimę. Esame kaip visi – dviem kojomis einantys, dviem akimis stebintys ir visais plaučiais kvėpuojantys.
– Kaunas garsėja kaip konservatyvus miestas.
– Nekalbu iš liberalizmo taško. Kas yra konservatyvizmas? Tai yra geroji vertybinė tradicija, kurioje gali būti laisvas. Suvoki visus 10 Dievo įsakymų ir gali jaustis visiškai nesuvaržytas.
Tikėjimas suteikia laisvę. Taip ir konservatyvizmo tradicija turėtų kaip tik būti pagrindas laisvam žmogaus buvimui.
