Kas dedasi moters galvoje, kai tenka išgirsti netikėtą gydytojo diagnozę? Kaip visa tai pasakyti artimiausiems žmonėms? Kas laukia po to? Atsakymų į šiuos klausimus ir ieškojo B.Kapustinskaitė.
Scenoje pirmą kartą kartu – žinomos Lietuvos teatro aktorės Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska, Virginija Kuklytė, Dovilė Kundrotaitė ir Gintarė Latvėnaitė.
„Pusę metų praktiškai gyvenau vienoje iš tokių ligoninės palatų lankydama savo mamą. Dar būdama palatoje sakiau mamai, kad būtinai reikės apie tai rašyti pjesę, nes čia toks gyvenimas vyksta! Norėjosi tai fiksuoti, bet ne dramatizuojant, o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“, – sakė pjesės autorė B.Kapustinskaitė.
Įdomu tai, kad ši pjesė buvo rašoma kartu su aktorėmis. Vėliau prie bendro darbo prisijungė režisierius.
„Pažintis su Birute, su šita pjese, su šita medžiaga prasidėjo nuo skaitymo. Prisidėjus kilo daug minčių, daug emocijų. Šita pjesė prasidėjo nuo emocijų. Šitas paradoksas – gyvybė-mirtis – pasirodė labai svarbus. Birutė pakvietė prisijaukinti, sujungti šitas istorijas scenai“, – sakė K.Glušajevas.
Paprastai teatre būna taip: parašau pjesę – ir atiduodu. O čia – kitoks darbo principas. „Kodėl toks darbo principas – parašiau tekstą, paskui prašiau aktorių prisijungti? Man atrodo, dramos tekstas tampa gyvas tik tada, kai suskamba aktorių lūpomis. Kai jos skaitė tekstą, atsivėrė dar daugiau prasmių, apie kurias anksčiau buvau nepagalvojusi. Todėl ryžausi rašyti „gyvą“ tekstą“, – argumentavo B.Kapustinskaitė.
Kiekvieną aktorę spektaklyje kas nors „užkabino“. Anot R.Samuolytės, liga, vėžys, teatras – tai suskambo galvoje. Yra nuomonių, kad tai – socialiniai dalykai, esą ar tai – meno objektas? „Bet mes toje temoje esame tiesiogiai ar netiesiogiai, kai išeina nemažai draugų, pažįstamų“, – sakė aktorė.
Pasak N.Savičenko, skaitant pjesę, ji traukia, ji neišgąsdino. Visa parašyta taip paprastai, taip buitiškai. „Suprantame, kad žmogaus išėjimas – tragedija, bet pjesėje yra daug sveiko džiaugsmo, kabinimosi į gyvenimą“, – sakė aktorė.
K.Glušajevas neslėpė, kad tai – pirmas jo darbas, kai režisierius yra vienoje komandoje su dramaturgu.
„Kokį tikslą turi ši pjesė? Joje paliečiam tema, ar reikia apie tai kalbėti. Reikia. Tik klausimas – kaip? Birutė kalba nenatūralistiškai, negąsdindama. Problema – ne vėžyje, o mumyse – kaip tą laiką mes pragyvename. Šis spektaklis – ne apie ligą – apie gyvenimiškas istorijas. Tai – ne paskutinis patepimas, ne pabaiga. Žmonės ir toliau gyvena, daug kas priklauso nuo jų pačių. Tu atsikvepi – ir eini toliau“, – kalbėjo K.Glušajevas.
A.Vilutytei irgi iš pradžių kilo atstūmimas – ne, aš iš tų žmonių, kurie nepriima tos ligos. Bet paskui nusprendė – ją reikia prisijaukinti.
Spektaklyje bus ir meilės. Tarp vienos sergančių moterų (ją vaidina A.Vilutytė) ir medicinos broliuko (jį moterys vadina sesinu) vyksta romanas.
„Terapijos“ – pirmoji B.Kapustinskaitės pjesė. Seniau buvo surengtas vienos jos pjesės skaitymas, bet autorė sakė nelaikantis jos pjese. Ji rašo kino scenarijus. „Terapijas“ ji rašė „New Baltic Drama“ festivalyje Latvijoje, vėliau ją pristatė tarptautinėje moterų dramaturgių konferencijoje Pietų Afrikos Respublikoje. Trečias žingsnis buvo žengtas praėjusį sezoną, kuomet ji kartu su aktorėmis pristatė „Terapijų“ skaitymą ir diskusiją. Autorė, dar rašydama pjesę, buvo įsitikinusi, jog vaidmenis turi kurti būtent šios aktorės.
Režisierius K.Glušajevas buvo vienas iš tų, kurie matė „Terapijų“ skaitymą praėjusį sezoną ir aktyviai dalyvavo diskusijoje po jo. Jį sudomino pjesėje juntamas tikrumo jausmas, kurio nesinori užgožti režisūriniais sprendimais.
„Pjesėje mane patraukė nuoširdumas. Dramaturgė žinojo kontekstą – tai suteikė tikrumo pojūtį, dialogo aštrumą ir humoro. Priemonių minimalistiškumas ir geros aktorės dar skaitymo metu privertė patį prisiminti savo patirtis ir keliauti vaizduotės koridoriais. Norisi išlaikyti tą nepretenzingumą, taip paliekant kuo daugiau vietos aktorėms, tekstui ir dialogui“, – sakė K. Glušajevas.
Tikrumo jausmas, glūdintis pjesėje, – ne atsitiktinumas. Rašydama „Terapijas“, dramaturgė intensyviai bendradarbiavo su onkopsichologais – specialistais, padedančiais žmonėms nepalūžti akistatoje su onkologine liga. Pasak onkopsichologų, dažnai didesnės pagalbos reikia ne sergantiems, o jų artimiesiems.
„Terapijoms“ scenografiją kuria Antanas Dubra. Kostiumų dailininkė – Marija Zalensaitė. Kompozitoriai – Tomas Stirna ir Ignas Juzokas. Vaizdo instaliacijas kuria Vismantė Ruzgaitė.
