Viskas prasidėjo nuo paprasto dalyko: tėvai laiku suprato, kad gabius muzikai vaikus reikia to mokyti nuo pat mažumės. Paskui jau viskas klostėsi savaime.
Grojimas keturiomis rankomis
Vilių pavardė Panevėžio kultūriniuose sluoksniuose gerai žinoma.
Giminę garsina trijų sūnų motina tautodailininkė Irena Vilienė ir jos atžalos su šeimomis. 51 metų Remigijus, 50 metų Rolandas ir 45 metų Gvidas Viliai yra baigę Muzikos ir teatro akademiją ir visi pluša muzikos fronte. Vidurinis gyvena sostinėje, yra birbynės mokytojas Algirdo Klovos muzikos mokykloje, o kiti du grįžo į gimtinę su savo sutuoktinėmis, irgi muzikėmis.
Remigijus Vilys daug metų buvo žinomas kaip orkestro „Panevėžio garsas“ vadovas, šalies orkestrų čempionatų ir jau 25 metus gyvuojančių kapelų varžytuvių „Kapelmaušis“ sumanytojas, gatvės renginio „Dūdų vasara“ ir mažuose miesteliuose vykstančių muzikinių varžybų „Vario audra“ įkvėpėjas bei organizatorius.
Bendraamžė jo žmona Jūratė Vilienė dirba fortepijono mokytoja Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.
„Mano darbai matomi per mokinius, jie – įvairių konkursų laureatai, studijas tęsiantys akademijose“, – sako muzikė.
O kam geriausiai pavyks groti fortepijonu keturiomis rankomis? Aišku – artimiems žmonėms. Su seserimi pianiste Dalia Matuliene J.Vilienė yra dažnos tarptautinių konkursų Anglijoje, Vokietijoje ir Rusijoje dalyvės bei laureatės.
„Mes atradome savo nišą. Reikšminguose konkursuose labai džiugu pasakyti, kad esame ne iš sostinės, o iš Panevėžio, didžiuojamės savo miestu iškėlusios galvą ir panevėžiečių niekada nenuvylėme“, – neslepia džiaugsmo J.Vilienė.
Tik pagrandukė dar renkasi
„Šią savaitę važiuojame į Romą, su folkloro ansambliu „Raskila“ Kovo 11-osios proga koncertuosime Lietuvos ambasadoje, paskui bus vakaronė Italijos lietuvių bendruomenėje, teks tautinių šokių pamokyti“, – prieš pat išvykdami paskutinėmis naujienomis dalijasi Muzikos mokyklos vadovas, menotyros ir muzikologijos mokslų daktaras G.Vilys ir jo žmona, Kraštotyros muziejaus etnokultūros skyriaus vedėja bei folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė.
Ansamblio narės yra ir dvi Vilių dukros Teklė bei Uršulė: viena groja smuiku, kita basetle. Remigijaus ir Jūratės Vilių sūnus Laurynas, biochemijos mokslų doktorantas, groja smuiku, pagrandukė Emilija Saulė dar vis bando įvairius instrumentus.
Nuėjusi į Muzikos mokyklą susitikti su jos vadovu G.Viliu, išvystu, kaip susitarusi, ir jo mamą, Upytės amatų centro amatininkę I.Vilienę. Ji – visoje šalyje garsi audėja, nupynusi, surišusi, nuvijusi ir staklėmis išaudusi galybę margiausių aukštaitiškų juostų, jos papildė nacionalinio ir kitų muziejų ekspozicijas.
Juostų audimu užsikrėtė ir jaunėlis Gvidas, jis, kaip ir mama, pelnė meno kūrėjo vardą. Jaunojo vyro austos juostos irgi jau yra tapusios muziejų eksponatais, taigi šeimoje kartu su muzika tebepuoselėjama ir tautodailės linija.
Zirzė tol, kol leido pabandyti austi
„Prieš 20 metų miręs vyras Stanislovas buvo šokių kolektyvo dalyvis, lankė chorą, bet vaikai muzikinius gabumus tikriausiai paveldėjo iš senelio – jis grojo smuiku, ir jo broliai buvo muzikantai. Savoje šeimoje visad jautėm muzikinio išsilavinimo stygių, todėl visus tris sūnus leidome į muzikos mokyklą“, – pasakoja vyriausioji Vilienė.
Sūnus Gvidas patikslina, kad jo gyvenime pirmiau atsirado tautodailė, o tik paskui muzika. Buvo penkiametis pyplys, kai mama jį nusivedė į Panevėžyje vykusį didžiulį renginį – „Audėjų dienas“.
Organizatoriai paprašė, kad vaikas dėl reklamos pasėdėtų prie audimo staklių.
„Pasėdėjo, o parėjęs namo visą vakarą sekiojo man iš paskos, niekaip nėjo miegoti ir zirzė, kad pamokyčiau juostą austi. Parodžiau. Kitą dieną renginyje jis visą laiką kantriai audė. Paskui vežiojausi į seminarus, jis noriai mokėsi visokių technikų, o 12-metis jau audė kaip didelis“, – prisiminė I.Vilienė.
Kas iš audimo daro verslą, naudoja programines stakles, tokią pat juostą, kokią G.Vilys išaudžia per dvi savaites, padaro per 4 valandas. Gvido juostos išskirtinės, austos senoviškai, rankomis, lygiai taip, kaip darė ankstesnės kartos. Šeima supranta, kad tą amatą, kaip istorinį ir kultūrinį tautos paveldą, labai svarbu išsaugoti.
Repetuoja net kelyje
„Mes kiekvienas savaip pamišęs ir dėl savų sričių savotiškai konkuruojame. Remigijus pučiamųjų fanatikas. Jei namie skamba žmonos pianistės uždėta fortepijoninės muzikos plokštelė, tas stengiasi ją nuimti ir uždėti savo – pučiamųjų muziką, ir visas kalbas pasuka pučiamųjų tema, o mes su Lina – liaudies muzikos specialistai, giminės susibūrime „virvę“ traukiam į savo pusę“, – juokiasi Gvidas.
Viliai su „Raskilos“ kolektyvu neseniai dalyvavo televizijos „Gero ūpo“ laidoje, ten jų paklausė, kada visa šeima repetuoja.
„Kai važiuojam, kelyje“, – atsakė sutuoktiniai.
Tuo metu, kai G.Vilys dirbo dėstytoju Šiaulių universitete, iš Panevėžio į darbą važinėjo palaikiu automobiliu, kuriame net radijo nebuvo. Kad nenuobodžiautų, visą kelią dainuodavo.
„Atminty tūno klodas, kurio kasdien nedainuoji, važiuojant yra proga jį prisimint. Vėliau dainavimas automobilyje virto pagrindinėmis mūsų šeimos repeticijomis, nes kitaip nepavykdavo, retai kada visi vienu metu susirenkame į krūvą, taip taupome laiką“, – kvatoja abu Viliai.
Dukros, kol buvo mažesnės, kartais pykdavo, užsidėdavo ausines.
„Į Romą važiuosim savo transportu, visą kelią gal nedainuosim, bet didžiąją dalį tai tikrai“, – žada šeimos galva.
Nagrinėjo muzikinius ir tarpkultūrinius ryšius
Lina ir Gvidas susipažino Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje, abu studijavo etnomuzikologiją.
„Mokykliniais metais domėjausi teatru, daile, etnine kultūra. Menai buvo ta sritis, kuri traukė, buvo protui ir jausmams ką veikti“, – savojo kelio pasirinkimą paaiškina G.Vilys.
Dar didesnį užsidegimą gilintis į kultūrinius tautos palikimo klodus skatino prasidėjęs valstybės kopimas į naują epochą ne tik politine, ekonomine, bet ir kultūrine prasme.
Gavęs magistro diplomą, G.Vilys ėmė rašyti ir daktarinę disertaciją. Pasirinko labai specifinę temą, per tam tikro tipo muzikos instrumentus nagrinėjo tarpkultūrinius ir muzikinius ryšius tarp baltų, ugrofinų ir rytų slavų.
„Ir dabar dalyvauju jungtiniuose moksliniuose tyrimuose, su etnine muzika susijusiose ekspedicijose, važiuojame pas muzikantus, aprašinėjame jų gyvenseną, muzikavimo stilių ir kaupiame medžiagą“, – aiškina muzikos mokyklos vadovas.
G.Vilio darbinė biografija solidi: 14 metų Šiaulių universiteto muzikos katedroje, 6 metai mūsų miesto kultūros skyriuje, 3 metai Panevėžio bendruomenių rūmų vadovo kėdėje ir 4 metai, kai vadovauja muzikos mokyklai.
Su ekspedicijomis išmaišė visą Aukštaitiją
„Buvau šeštokė, su močiutės tautiniu kostiumu per karnavalą vaidinau lietuvaitę“, – L.Vilienė pasakoja apie savo pradžią.
Jai baigiant vidurinę, Panevėžyje pasijuto ryškus tautinis pakilimas, čia rokiškėnas Algis Svidinskas būrė folkloro kolektyvą, važinėdavo į repeticijas. Lina metus jame dalyvavo, o paskui išvažiavo studijuoti į Klaipėdos konservatoriją. Po pirmo kurso perėjo į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, nes ten buvo įsteigta nauja specialybė – etnomuzikologija.
„Visuotinai buvo pripažinta, kad liaudies tradicijų lopšys yra dzūkai, o mane traukė savas kraštas, išsikovojau diplominio darbo temą „Panevėžio krašto vestuvių dainos ir papročiai“. O etnologijos magistro laipsnį gavau Vytauto Didžiojo universitete“, – apie studijas kalbėjo L.Vilienė.
Po mokslų grįžo atgal į gimtinę, į Panevėžį, nes čia regėjo didžiulius plotus veiklai. Šalyje tuo metu kūrėsi etnokultūros centrai, mūsų mieste etninės kultūros skyrius buvo prišlietas prie Kraštotyros muziejaus, jame L.Vilienė ir įsidarbino, tapo skyriaus vadove.
„Su ekspedicijomis išvažinėjome visą Aukštaitiją, užrašinėjome dainas, papročius, muziką, pasakojimus: viską, ką tik buvo galima užfiksuoti. Ekspedicijose būdavome po dvi tris savaites, keliaudavome pėsčiomis“, – tautosakos rinkimo veiklą šalies nepriklausomybės atgavimo pradžioje prisiminė L.Vilienė.
Tuo metu etnokultūros skyrius neturėjo jokio archyvo, o per 25 gyvavimo metus sukaupta beveik šimtas tūkstančių – 99926 tautosakinės medžiagos pavyzdžiai. Muziejininkai susitarė ir dėl mainų, Muzikos akademija pasidalijo savojo archyvo kopijomis.
„Konsultavome mieste veikusius tris folkloro kolektyvus. Folklorinis judėjimas prasidėjo jau 1989 metais, bet daugelis dainavo tautines dainas, o mes pradėjome eiti ta linkme, kad į dienos šviesą trauktume aukštaitišką dainyną, po ekspedicijų su kolektyvais jau galėjome dalytis archyvine medžiaga“, – pasakojo etnomuzikologė.
Šiandien gyvuoja irgi trys folkloro ansambliai: „Pulkelis“, „Pajauta“ ir „Raskila“, pastaroji, vadovaujama L.Vilienės, jau atšventė 25-ąjį gimtadienį.
„Akademijoje mus mokė groti visais primityviais instrumentais, kuriuos žmonės patys pasidarydavo, – skudučiais, lamzdeliu, šiaudo birbyne, kanklėmis, dūdmaišiu, bandonija, dambreliu, basetle, dar mušamaisiais ir visais barškinamaisiais“, – vardija G.Vilys ir prideda, kad visais tais instrumentais groja ir jiedu su žmona.
Paprastas, užtat populiarus
Pastarasis sėkmingai gyvuojantis Vilių sumanymas – penktadieniniai etnokultūriniai mokymai.
Prieš trejus metus muzikos mokykloje ėmė veikti liaudies dainų, etnomuzikavimo ir folklorinių šokių klubai.
Į juos gali ateiti visi norintieji, nėra jokios atrankos ar muzikinių gebėjimų tikrinimo, užsiėmimai nemokami. Sumanymo esmė – aukštaitiškos liaudies kultūros sklaida.
„Norėjom, kad ateitų ne tik į kolektyvus, o visi norintieji dainuoti ar šokti. Be jokių įsipareigojimų, savo malonumui išmokti liaudies dainų. Vyresnė karta nori savo tėvų dainų, romansų, bet į repertuarą įdedam ir senųjų mūsų krašto dainų, mokomės karinių, istorinių ar kitas progas atitinkančių dainų, kryptingai einame link identiteto.
Sostinėje panašius pasidainavimus kartą per mėnesį ar dar rečiau organizuoja Veronika Povilionienė, o mes užsiėmimus rengiame kiekvieną savaitę. Dainuoti susirenka iki šimto panevėžiečių, šokėjų būna iki 30, dar apie 10 žmonių ateina mokytis giedoti sutartines“, – paprasto projekto populiarumu džiaugiasi L.Vilienė.
Orkestrai – ne tik paradams ir laidotuvėms
Su Remigijumi Viliu kalbame apie miesto muzikiniam gyvenimui labai reikšmingą laikotarpį nuo 1992 iki 2010 metų, kai jis vadovavo pučiamųjų instrumentų orkestrui „Panevėžio garsas“. Paėmęs dirigento lazdelę R.Vilys tarsi pradėjo rašyti naują orkestro istoriją.
„Anksčiau orkestras tradiciškai buvo reikalingas lapkričio bei gegužės paradams, laidotuvėms ir aukštų asmenų sutiktuvėms bei palydėtuvėms. Atsimenu, laidojant J.Miltinį karstą per aikštę su orkestru lydėjome. Nepriklausomybės pradžioje iš Europos pūstelėjo kitokie vėjai, kitokia garso kultūra ir orkestrų pritaikomumas. Su muzika kaip su kalba: galima skaityti poeziją, o galima ir rėkti – abiem atvejais leidžiami garsai, bet ne tokie patys“, – aiškino R.Vilys.
Pirmiausia „Panevėžio garso“ repertuare atsirado daug sakralinės muzikos. R.Vilys prisimena, kad aktorius Rolandas Kazlas tuomet sakė, jog atėjo laikas, kai visi netikėtai pradėjom tikėti.
Klebonas Rimantas Gudelis orkestrą įsileido į Naujamiesčio bažnyčią ir sulaukė daug kritikos, bet naujovė iškart buvo prisijaukinta. Dvasininkas taip ramino niurzgančius parapijiečius: „Dievą myli kaip kas gali: vieni meldžiasi, kiti groja.“
R.Vilio iniciatyva Panevėžyje ir visoje šalyje imti organizuoti kasmetiniai orkestrų čempionatai.
Ryšius su užsienio atlikėjais ir kompozitoriais užmezgęs orkestro vadovas čempionatus greit pavertė tarptautiniais renginiais, būdavo, kad į pasirodymus suvažiuoja muzikantai iš 18 šalių.
Į Panevėžį važiavo pažangiausi Europos kompozitoriai, rašantys muziką orkestrams, į mūsų miestą vyko garsūs atlikėjai, pasaulyje plačiai žinomi orkestrai, „Panevėžio garsas“ tapo Europos orkestrų asociacijos nariu. Muzikiniame Europos gyvenime Panevėžys išgarsėjo kaip orkestrų miestas.
„Mano siekiamybė buvo, kad orkestrų muziką išgirstų kuo daugiau žmonių“, – sako R.Vilys.
Taip gimė nauja tradicija – „Dūdų vasara“. „Panevėžio garsas“ grojo įvairiose vietose: gatvėse, aikštėje, Senvagėje. Koncertuoti su orkestru į mūsų miestą važiavo solinio dainavimo žvaigždės. Orkestras išbandė ir meninį žygiavimą grojant.
Ar pasiektų mažus kaimus?
Unikalus ir R.Vilio sumanytas projektas „Vario audra“.
„Sugalvojome mažuose Aukštaitijos miesteliuose ir kaimuose daryti orkestrų muzikavimo varžybas. Laimi tas kolektyvas, kuris spėja per dieną apvažiuoti daugiau miestelių ir sugroti. Iš pradžių tai buvo sumanymas prie muzikos pritraukti kuo daugiau socialiai pažeidžiamų vaikų, kad jie turėtų kuo užsiimti, o paskui atsirado kokybė ir muzika. Piko metu buvo 12 orkestrėlių, grojo 300 vaikų. Paskui ėmė trūkti vadovų“, – apie tebegyvuojantį kasvasarinį renginį pasakoja R.Vilys.
„Vario audra“ tebesiaučia, priimti orkestrus kasmet sutinka apie 15–20 kaimų.
„Pragarėlėje, Adomynėje gyvena tik po 4 šeimas, o kaip ten laukia orkestrų! Ar būtų kita galimybė tokiems mažiems kaimams, kur kultūrinio gyvenimo beveik nėra, prisikviesti muzikos kolektyvus?“ – paleistos idėjos reikalingumu neabejoja R.Vilys.
Jau dešimtus metus groja R.Vilio vadovaujamas jaunimo orkestras „Aukštyn“.
Panevėžyje vyksta ir dar vienas šio vyro sumanytas renginys: mušamųjų ir pučiamųjų orkestrų konkursas-festivalis „Drumline Baltic“.
R.Vilys 2009 metais buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Jau ketvirti metai jis yra šalies Kultūros tarybos narys.
Ko trūksta ir ko niekada nebūna per daug
Su Viliais kalbame apie šiandieninę miesto kultūrą.
„Kalbant apie profesionaliąją muziką, kultūrinis miesto gyvenimas numiręs, nebėra jos tradicijų, nebėra poreikio sulaukti aukšto lygio atlikėjų. Mes užaugome kitokioje terpėje, nebuvo savaitės, kad nepaklausytume profesionalų, Panevėžyje koncertavę ir Sauliaus Sondeckio bei Mstislavo Rostropovičiaus diriguojami simfoniniai orkestrai. Gintaras Rinkevičius pas mus koncertavo prieš dešimtmetį. Dabar nacionalinio lygio koncertų mūsų mieste nebėra, važiuojame į Vilnių“, – apgailestauja J.Vilienė.
Talentingų vaikų visada buvo ir bus, tik, anot moters, reikia mokėti prie jauno žmogaus prieiti.
„Amerikoje normalu, kad mokyklos turi savo orkestrus, kiek-vienas mokinys užimtas muzika, tas pats Danijoje, Norvegijoje ir kitur. Kiekvienas miestas turi savo orkestrų aikštelę. Anglijos mokyk-lose vaikams suteikiama galimybė išbandyti įvairų muzikavimą, kartą per savaitę atvažiuoja furgonas su instrumentais, gali groti styginiais, dūdomis, mušamaisiais ir žiūrėti, kas patinka. Mes irgi panašiai bandome daryti Panevėžio rajono kaimų mokyklose, nuvežame instrumentų, kad vaikai pabandytų.
Ar taip yra Panevėžyje? Jau daug metų su valdžia bandome kalbėti dėl orkestrų aikštelės, tai yra stoginės, bet čia kol kas ledai nejuda“, – R.Viliui gimtajame mieste norėtųsi dar daug ką išjudinti.
„Panevėžys yra tautinio meno miestas. Tautinis menas – tai stilizuota ir į sceną išnešta kultūra, o folkloras – autentiškos dainos, šokiai, muzika. Dėl folkloro sunkiau, nes tautinis menas mūsų mieste įsitvirtinęs per mokyklas, turim puikių šokių kolektyvų ir stiprių vadovų.
Mums, etnomuzikologams, rūpi propaguoti aukštaitišką kultūrą. Visų pirma svarbu identitetas – suvokti, kas aš esu. Emigrantai jau suprato, kad be savo šaknų jie niekam neįdomūs, anksčiau nemėgo folkloro, šokio, o dabar buriasi į kolektyvus, prašo atsiųsti autentiškų lietuviškų dainų. Mūsų kultūra – tai mūsų šaknys, be jų neįmanoma gyventi“, – įsitikinusi L.Vilienė.
„Panevėžio kraštas“, 2017 03 09
