Gaila, kad pastaruoju metu mūsų politikai nusiteikę visai ne taikingai kultūros atžvilgiu. Užkurta tikra raganų medžioklė, kuriai pasitelktas melas, neteisėti veiksmai, absurdiški kaltinimai. Pasaulinės kultūros dienos paminėjimo iniciatorius Seimo kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis čia reiškiasi itin aktyviai.
Pavyzdžiui, konservatoriui parūpo atstatydinti kultūros viceministrą Audronį Imbrasą dėl praeityje „galimai“ fiktyvaus įsidarbinimo viešojoje įstaigoje „Vilniaus festivaliai“. Ta proga į viešumą ištrauktas šios įstaigos 2009-ųjų audito aprašymo fragmentas, užfiksavęs A.Imbraso „nusižengimą“: patikrinimo metu nei jo, nei kitų antraeilininkų nebuvo darbo vietoje! Tiesiog Andropovo laikų nusikaltimas! Anuomet semdavo visus, kurie darbo metu atsidurdavo už kontoros ribų.
Vėlesnės „Vilniaus festivalių“ audito ataskaitos, matyt, neleido iškapstyti „pražangų“ – buvo per daug teigiamos, o tai, kad A.Imbrasas įkūrė ir išaugino kartu su „Vilniaus festivaliais“ klestintį „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį – juk niekam neįdomu.
Liūdniausia, kad pati Kultūros ministerija paskleidė įtarimus dėl savo pavaldinių, kitus žinomus festivalius rengiančių „Vilniaus Festivalių“ bendradarbių, esą dirbančių be leidimo šioje įstaigoje. Tačiau pati ministerija nereglamentavo tvarkos, kaip tokie leidimai gaunami, – reikalavimas gauti meno įstaigos vadovui leidimą dirbti ir kitą darbą įsigaliojo tik šiais metais.
Ko tik ministerija nepadarytų dėl švento tikslo – žūtbūt išversti iš kėdės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovą Gintautą Kėvišą. Juk tai dėl jo (G.Kėvišo rengiamas Vilniaus festivalis yra vienas „Vilniaus festivalių“ projektų) minėta viešoji įstaiga atsidūrė po didinamuoju stiklu.
Regis, Kultūros ministerija šiuo metu neturi svarbesnių užduočių už G.Kėvišo atstatydinimą. Į pagalbą jai atskubėjusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pasišovė plaukti net į tarptautinius vandenis – ištirti G.Kėvišo ryšius su užsienyje veikiančiomis meno organizacijomis, kitaip tariant, be jokio teisinio pagrindo skleisti įtarimus kultūrai nusipelniusio žmogaus veikla ir svetur.
Negana to, viešojoje erdvėje linksniuojamos pavardės LNOBT darbuotojų, kurie „galimai nedeklaravo interesų“. O jeigu deklaravo? VTEK tai nesvarbu – ji savo iniciatyva pradėjo tyrimą „dėl galimo interesų nedeklaravimo“, o Kultūros ministerijoje pradėtas dar vienas tyrimas, kurio tikslas – surasti pretekstą skirti dar vieną nuobaudą G.Kėvišui.
VTEK laikinasis vadovas Virginijus Kanapinskas šia proga papostringavo: „Jeigu būtų pripažintas pažeidimas, kultūros ministrė galėtų taikyti drausmines nuobaudas. Ji pati pasirinktų drausminės nuobaudos rūšį priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio“. Ar šioje šalyje galioja nekaltumo prezumpcija?
Ir tai dar ne viskas. Specialiai G.Kėvišui sukurpta antikonstitucinė Profesionaliojo scenos meno įstatymo pataisa, kuria norima anuliuoti teisėtai surengtą konkursą į LNOBT vadovo pareigas, tuo pačiu – laimėtojo pasirašytą kontraktą ir patvirtintą veiklos programą. Įstatymo įsigaliojimo data pritaikyta prie G.Kėvišo ketvirtosios kadencijos LNOBT pradžios – liepos 1-osios.
Kultūros ministerija teigia siekianti pataisomis įteisinti skaidrią, nediskriminuojančią konkursų tvarką, sudaryti sąlygas veikti naujų jaunų lyderių kartai. Kitaip tariant – išstumti patyrusius? Ar tai ne diskriminacija? Juk niekas ir iki šiol nedraudė jaunimui dalyvauti konkursuose. O meno įstaigų vadovų anksčiau neribotų kadencijų sutrumpinimas iki dviejų – abejotinas privalumas: įdirbis ir kontaktai kultūros srityje duoda didelius dividentus.
Tarkime, su G.Kėvišu bus susidorota. Kas toliau? Įpėdinis vykdys jo programą? Juk LNOBT premjeros suplanuotos iki pat 2020-ųjų pabaigos, Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirta teatro programa įsibėgėja. Neatsitiktinai muzikiniai teatrai planuoja savo veiklą gerokai iš anksto – sudėtingas mechanizmas nepaklūsta greitiems manevrams. Todėl civilizuotas pasaulis svarbių meno institucijų vadovus išsirenka, likus keleriems metams iki kadencijos pradžios.
Pavyzdžiui, geriausiai Europoje lankomo Vienos valstybinės operos teatro naujasis vadovas pradės dirbti tik 2020-aisiais, o į šias pareigas buvo paskirtas praėjusį gruodį. Paryžiaus ir Hamburgo operų vadovai pradėjo dirbti 2015-aisiais, o išrinkti į šias pareigas buvo 2012 metais. Tas pats vyksta Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Skandinavijos šalyse, kitur Europoje, už Atlanto.
Lietuva tik pradeda perimti šią patirtį. Pažangu, kad G.Kėvišas buvo perrinktas ketvirtai kadencijai, likus 10 mėnesių iki jos pradžios, nors šis laikotarpis turėtų būti ilgesnis. Tiesa, V.Juozapaitis ir čia įžvelgė klastą. Kol kas politikams labiau rūpi ne įtvirtinti strateginį kultūros vaidmenį valstybės gyvenime, vienyti visuomenę per kultūrą, bet suvedinėti sąskaitas ir ieškoti liaudies priešų. O menininkus baigia pasmaugti mokesčiai, kurti tampa vis sunkiau – jų darbas prilyginamas serijinei gamybai.
Laukiame nesulaukiame, kada kultūros valdžia prisimins savo pažadus.
