Čia visi be išimties stabteli prie visų Lietuvos vaikų Tėveliu vadinto žmogaus kapo, papuošto kryžiumi be nukryžiuotojo, o tik trimis mazgais, simbolizuojančiais duotus įžadus – neturto, skaistybės ir paklusnumo ir uždega žvakelę, nes, anot kapucinų vienuolio, gėlės žemėje turi augti, o ne nuskintos verkti.
Trijų dešimtmečių draugystė
Buvusiai pamiklosaugininkei Violetai Berletaitei 76 – eri. Tėvą Stanislovą ji pažinojo ir drauge dirbo tris dešimtis metų, šalia buvo ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.
„Pamenu, buvau šalia jo, ligoninėje, jis pats savarankiškai jau nebegalėjo valgyti, buvo maitinamas per vamzdelį, ir jis paprašė jo niekur kitur neišvežti, o grąžinti į Paberžę. Aš pažadėjau, sakiau, kad gydytojai tuoj sutvarkys, kad jis pats galėtų valgyti ir mes kartu grįšime namo. Jis suspaudė man ranką, mačiau nuriedančią vienišą ašarą. Po dviejų dienų Tėvelis užgeso. Kaip ir žadėjau, parvežėme jį namo, į Paberžę“ – susigraudinusi pasakojo ponia Violeta.
Ji net neabejoja, jog vienuolis žinojo netrukus mirsiąs ir abu suprato, kad į taip dievintą Paberžę jis grįš amžinojo poilsio.
„Tėveliui visuomet buvo svarbiausia žmogus, tad, net neabejoju, kad tai, jog kiekvienais metais į čia vykstančią šventę susirenka tokios minios žmonių, jam labai patiktų. Taip ir matau, kaip jis nardytų tarp žmonių ir be jokios išimties kiekvienam atrastų gerą žodį. Kaip visada, patartų, padėtų.
Pamenu ne vieną šeimą, kuriose nuklydusius į priklausomybės liūnus vyrus žmonos atsiųsdavo čia. Sunkus fizinis darbas, kurio Tėvelis visuomet parūpindavo ir geras žodis ne vienam iš galvos išmetė norą girtuokliauti ir grąžino šeimai padorius vyrus“ – šypsosi moteris.
Tėvelio širdis atvira visiems
Violeta atvira – ji matė ir girdėjo daug, tačiau pasakojo atsargiai rinkdama žodžius. Kas nutiko Paberžėje, tas liko Paberžėje. Čia buvo laukiami ir priimami visi - ir politikai, ir kaliniai. Ne kartą Tėvelis buvo apvogtas, o vėliau apsiėmė globoti tą šeimą, kurios atžala taip pasielgė.
„Teisėjas yra tik vienas ir jis atlygins visiems, dalydamasis paskutine duonos žiaubere“ - sakydavo jis. Turėjo ir žinomų bei turtingų draugų, tačiau visą gautą paramą išdalydavo skurstantiems. O vieni, garsiai apie savo pagalbą nepasakoję, labai šviesūs ir dori žmonės, puikiai žinomi Kėdainiuose ir visoje Lietuvoje, paskutiniais Tėvelio gyvenimo metais apmokėjo jo gydymo sąskaitas, pirko itin brangius vaistus nuo vienuolio kūną apėmusios vėžio ligos. Tik dėl jų Tėvelis išgyveno taip ilgai“, - geru žodžiu nesiviešinusius geradarius minėjo ponia Violeta.
„Ne kartą teko matyti jį verkiantį – visuomet dėl kito bėdos, visuomet dėl kito išgyvendamas. Ir tik kartą, kai sužinojo, kad teks vykti atstatinėti Dotnuvos vienuolyno ir palikti Paberžę, jis verkė visą dieną. Gal todėl, kad jam ši vieta buvo stebuklinga ir visi, čia atvykę, jaučia likusią jo aurą, kuri gydo, guodžia, nuramina sudirgusią sielą. Atrodo, kad Tėvelis savo išmintimi dalijasi ir iš karto pasijunti geriau“ – prisiminimais dalijosi moteris.
Anot Violetos, visiems buvo žinomas jo noras paskutines savo dienas praleisti čia, tad tie treji paskutinieji metai, tegu ir ligos apsunkinti, jam buvo vieni laimingiausių gyvenime.
Koncerte Paberžėje dalyvavo ir Vytautas Rumšas vyresnysis. Aktorius Tėvelio Stanislovo asmeniškai nepažinojo, tačiau pasakojo perskaitęs visas jo ir apie jį išleistas knygas, o laikas, praleistas vienuolio gyventose patalpose, jam palikęs didžiulį įspūdį.
„Įėjus į Tėvelio celę, kurioje, beje, ir šiandien viskas išsaugota kaip ir tada, kai joje gyveno vienuolis, man mintyse ėmė suktis visos jo išsakytos ir surašytos mintys, gyvenimiška išmintis, kurią, beje, norint suprasti, reikia būti paragavus.
Manau, tokie žmonės kaip jis, gimta kartą per daug daug metų, tad juos reikia tausoti, o pasakytus žodžius nuolat kartoti. Ir nebus tada pykčio, negerovių mūsų gyvenime. Nesiskųsime, nes žinosime, kad jei kančia būtų nugalima, ji nebebūtų kančia, o laimė“ – Tėvelio Stanislovo mintis mintinai citavo Vytautas Rumšas.
Tėvelio pagerbimas tampa tradicija
Paberžėje vykęs muziejų nakčiai skirtas koncertas - jau ketvirtus metus koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės remiamo festivalio dalis.
Tad drąsiai galima sakyti – Tėvo Stanislovo norai gyvi, Paberžė gyva. Joje, kaip niekada anksčiau, jaučiamas visos Lietuvos vaikų Tėvelio buvimas ir skamba nuveiktų darbų aidas.
