Kauniečiai puikiai žino mieste esantį Ąžuolyną ir jame poilsiauja. Tačiau nemažai miestiečių pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu traukia ir į kitą gamtos prieglobstį – Kleboniškio miško parką.
Ten yra ne tik dviračių takų ar šaltinių, iš kurių žmonės semiasi vandens, bet ir stebina iš paprastų medžio šakų įrengtos poilsiavietės, skulptūros.
Tai – darbštaus kauniečio Stepono Narbuto išmonė. Prie jo pastangų pagražinti mišką prisideda ir tautodailininkas Algirdas Vaištaras bei Kauno miškų urėdija.
Stebina netikėti radiniai
Iš Šiaurės prospekto arba Ašigalio gatvės nutiestais pėsčiųjų tiltais nesunku pasiekti Kleboniškio miško parką. Po jį patogu keliauti dviračiu.
Parką mėgsta ir pėstieji – tai rodo jų praminti takai. Tiesa, vienoje vietoje netoli dviračio tako netikėtai išnyra iš paprastų medžio šakų per pelkėtą vietą nutiesti tiltai. Einant gylyn į mišką smalsuolius vilioja iš išverstų storų medžių ir plonesnių nudžiūvusių medžių šakų sukrautos pavėsinės, padirbti suolai.
Kitur iš tokių pat medžiagų suręsta ištisa poilsiavietė, kurioje galima ir pasportuoti, ant šlaito įrengta savotiška apžvalgos aikštelė. Jei medžiai būtų išretinti, nuo jos atsivertų gražus Neries vaizdas.
Miško glūdumoje pasitinka iš nudžiūvusio medžio pagaminta skulptūra, primenanti Perkūną. Dar kitoje vietoje – iš akmenų sukrautas aukuras, virš kurio lyg ugnies liežuviai sudėtos medžio šakos.
Mato besidarbuojantį vyrą
Šiame miško parke besiilsintys žmonės pasakojo, kad kartais mato, kaip iš Kauno pėsčiųjų tiltu į mišką dviračiu atrieda vyras.
„Pastebime, kad jis tampo šakas, jas kilnoja, krauna taip, kad iš jų atsirastų suolai su pavėsinėmis, kitokie įdomūs dalykai. Tokių statinių iš nudžiūvusių medžių šakų galima užtikti netikėčiausiose miško vietose“, – pasakojo kaunietis Regimantas Anskaitis.
Vyras sakė, kad prieš keletą metų matė tik įrengtą aikštelę, kurioje galima sportuoti. Bėgant metams iš medžių sukrautų poilsiaviečių atsirado vis daugiau.
Dirbti kauniečiui netrukdo
Kauno miškų urėdijos girininkas J.Mačiulis pasakojo, kad mišką pamažu tvarko ir savitai puošia du žmonės.
„Vienas jų – kaunietis S.Narbutas. Miške vyras pradėjo lankytis prieš 10 metų. Dabar jam – 75 metai, vyrui įtaisytas širdies stimuliatorius, reguliuojantis širdies ritmą. Tačiau S.Narbutas – tikras entuziastas, iš nudžiūvusių šakų vis ką nors surenčiantis“, – stebėjosi girininkas.
J.Mačiulis seniai susipažino su darbštuoliu, jie pabendrauja.
„Kai turi laiko, S.Narbutas vis atkeliauja į mišką. Jo darbai mums patinka, todėl kartais padedame jam surasti ir patempti kokią didesnę išvartą“, – pasakojo girininkas.
Jokio oficialaus plano, kur ir kaip ręsti poilsiavietes, nei urėdija, nei S.Narbutas neturi.
„Tai vyksta gana stichiškai. Tačiau jo darbai niekam nekenkia. Daugeliui net patinka. Todėl darbuotis miške kauniečiui netrukdome“, – pasakojo girininkas.
Medinę pelėdą pavogė
Kleboniškio miške yra ir profesionaliau pagamintų suolų bei kelios skulptūros iš medžių. Jas kuria tautodailininkas A.Vaištaras.
Vyras pasakojo, kad kasmet pagamina po kelis suolus ar kokią skulptūrą ir papuošia ja mišką.
„Visa bėda, kad patogumai ir grožis reikalingi ne visiems. Prie iš Šiaurės prospekto į mišką vedančio pėsčiųjų tilto buvau pastatęs pelėdos skulptūrą. Deja, ją kažkas nulaužė ir pavogė“, – pasakojo tautodailininkas.
Prie šaltinio bus naujovių
Urėdas ir tautodailininkas tvirtino, kad šią vasarą Kleboniškio miške atsiras kelios naujos grožybės.
„Kauniečiai labai mėgsta ateiti ir prie miške trykštančių šaltinių.
Todėl šią vasarą planuojame čia pastatyti kelis suolus“, – sakė J.Mačiulis. A.Vaištaras pasakojo, kad ketina išdrožti Vandenio ir dar kokią nors skulptūrą.
„Manau, kad Kleboniškyje reikėtų surengti medžio skulptorių plenerą. Ši vieta nusipelnė, kad ją puoštų profesionalų darbai. Miškas didžiulis, todėl jame vietos ir medžio skulptūroms, ir entuziasto darbams tikrai yra“, – įsitikinęs tautodailininkas.
Per dešimtmetį įkūrė daugybę poilsiaviečių
Vincas Kavaliauskas
Buvusios visuomeninės Kleboniškio girininkijos steigėjas
„Sovietmečiu, kai buvau Kauno turistų klubo nariu ir gamtos inspektoriumi, man labai rūpėjo Kleboniškio miškas. Tada jis buvo apleistas, žmonės ten palikdavo šiukšlių, keliai buvo dumblėti.
Todėl praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje nusprendžiau, kad reikia įkurti visuomeninę Kleboniškio miško girininkiją. Toks reiškinys buvo vienintelis tuometėje Lietuvoje.
Tai padaryti pavyko. Įkūrus girininkiją, 10 metų vasarą rengdavome moksleivių vasaros stovyklas.
11 mokyklų moksleiviai – savanoriai, jaunieji eiguliukai, švarindavo mišką. Per 10 metų pavyko įrengti 86 poilsiavietes su suolais, pavėsinėmis. Kas keletą metų jas remontuodavome.
Turėjau svajonę, kad Kleboniškio miškas taptų Kauno miško parku. Drauge su eiguliukais tam paklojome pamatus. Miškas atsivėrė žmonėms, buvo nutiesti asfaltuoti takai.
Gaila, bet vėliau, man pasitraukus iš šios veiklos, poilsiavietės viena po kitos supuvo, sugriuvo. Dabar jų likę tik kelios.
Manau, kad vietovę reikėtų prižiūrėti geriau. Juk šiame miške, kaip pasakojama, mėgdavo medžioti pats prezidentas Antanas Smetona. Šių dienų kauniečiams tai taip pat puiki vieta poilsiauti.“
