Sunku net nupasakoti tą atmosferą, kuri tarsi visai netikėtai apgaubė Vilnių penktadienio vakarą. Dienos karščio nualinti ir sinoptikų liūtimis su perkūnijomis pašiurpinti žmonės iš pradžių lyg ir nedrąsiai rinkosi į Kultūros nakties programoje surašytų renginių vietas.
Senamiesčio akmenys dar alsavo kaitra, tuo tarpu naujamiestį jau košė gana vėsus vėjas, ne tik nunešdavęs kariljono garsus nuo patogiai šalia Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios įsitaisiusių klausytojų, bet ir primindamas, kad iš dangų nukritę pora lietaus lašelių gali virsti ir rimtu lietumi.
[[ge:lrytas:lrytas:1706084]]
Tačiau apie devintą valandą jau visiems tapo aišku, kad liūtis šį kartą Kultūros nakties nesugadins, ir žmonių miesto centre netikėtai atsirado tiek, kad net ir siauriausios jo gatvelės ar retai lankomi kiemeliai tiesiog atgijo.
Vaikai, dviračiai, šunys – jų buvo taip neįprastai daug, kad net kilo klausimas, kur jie būna paslėpti kitais vasaros vakarais ar net rudens bei pavasario savaitgaliais? Kodėl reikia sulaukti Kultūros nakties ar Gatvės muzikos dienos, kad vilniečiai pagaliau ištrūktų iš savo rajoninių daugiabučių kaimelių ir pripažintų savo miestietišką tapatybę?
Juk jei Islandijos gatvės virsmas į islandiškos kultūros arteriją buvo organizuotas ir suplanuotas iš anksto, tai siaurutės ir gana niūrios, nors ir visai šalia Rotušės esančios Savičiaus gatvelės virtimas restoranų po atviru dangumi, meno eksperimentų ir paveldo ekspozicijų vieta gerokai nustebino.
Jau gegužės pabaigoje šioje gatvėje esančių restoranų savininkai pabandė pasiūlyti vilniečiams vakarieniauti po atviru dangumi. Tai iš karto pagyvino gana nejaukų Savičiaus ir Bokšto gatvių rajonėlį, tačiau Kultūros naktį čia jau galima buvo ne tik pasėdėti prie taurės vyno, bet ir nusifotografuoti senovinėje fotoateljė, pasižiūrėti kaip dumplėmis pučiamas oras į stiklo lydymo krosnelę ir svarbiausia – pasivaikščioti po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią.
Ši viena gražiausių Vilniaus bažnyčių buvo nedovanotai suniokota sovietmečiu, o šią naktį Vilniaus dailės akademijos studentų ir kitų menininkų iniciatyva tapo vieta, kurioje pasakojamos vilnietiškos istorijos. Nuo filmo apie kunigaikščio Vilgaudą iki pačios bažnyčios istorijos dokumentų bei įspūdingos šimtų žvakelių instaliacijos nuo šiukšlių išvalytuose šventovės rūsiuose.
Akivaizdu, kad jaunimas, nelaukdamas kuo baigsis vangokos diskusijos apie Vilniaus miesto muziejų, pats sukūrė nedidelę, bet tikrai įdomią ir gyvą tokio muziejaus versiją. O visas tas meno, istorijos ir gero maisto derinys staiga pavertė gana pilkoką gatvelę tikrai europietiško miesto centru.
Viena įdomiausių ir geidžiamiausių šių metų Kultūros nakties atrakcijų buvo įvairios istorinės ekskursijos. Tiesa, į jas pateko tik užsiregistravusieji iš anksto. Taigi naktinėjimui reikia rengtis ne tik artistams ir projektų kūrėjams, jei norisi išsemti kuo daugiau įstabiosios nakties malonumų.
Tarkime, daugybė žmonių nepateko į Vilniaus universiteto bibliotekos sumanytą žavią kelionę laiko mašina. Ji leido smalsuoliams užklysti į brolių jėzuitų valgomajį, pabūti astronomo Martyno Počobuto draugijoje ir dailininko Jono Rustemo studijoje buvusios koplyčios paskliautėje, stebėti įšventinimo į masonus ceremoniją ir jėzuitų laikų dvikovą.
Kur kas daugiau laimingųjų galėjo leistis į Evangelikų liuteronų bažnyčios surengtą kelionę per 500 metų Restauracijos istoriją. Ji atgijo nuostabia muzika šventovėje ir vaizdo projekcijomis ant šventovės sienų. Galingas žmonių srautas migravo iš Vokiečių gatvės į bažnyčią ir atgal.
Atsidūrusieji laiku ir vietoje gavo prisiliesti ir prie Sapiegų rūmų Antakalnyje, virtusių vienu stipriausių Kultūros nakties traukos taškų, istorijos. Čia kunkuliavo ne tik efektingos „Vilnius Tech Park“ šeimininkų pramogos, kvietė muzikos, šokio ir teatro programos. Rūmų praeities šydą praskleidė meno instaliacijos bei gido misijos ėmęsis restauruotojas.
Turbūt Kultūros naktis dėl to tokia populiari, kad leidžia žmonėms geriau pažinti savo miestą ir jo istoriją, o jų alkis kasmet tik stiprėja.
O kur dar pilnas šeimų, menų ir net baltiškos kultūros akcentų Bernardinų sodas. Operos gerbėjų okupuota Rotušės aikštė. Atgijęs Šiuolaikinio meno centras, su nauju skulptūrų sodu ir įdomia audiovizualinė instaliacija, sukuriančia žiūrovų vaizduotės greitintuvo tunelius ir koridorius. Apsaugininkai, vos spėjantys tikrinti į Prezidentūros kiemą plūstančius žmones. Vien žemės traukos ir žmonių kantrybės dėka išdygęs akmens skulptūrėlių sodas netoli Prancūzijos ambasados,
[[ge:lrytas:lrytas:1706090]]
Sėkmingų projektų šiemet buvo ypač daug, net jei dėl žmonių gausos daugeliui ir nebuvo įmanoma pasimėgauti komišku gatvės teatro „Company Francasse de 12“ pasirodymu Simono Daukanto aikštėje, o ypač vėlyvos sutemos daliai naktinėtojų sutrukdė pamatyti judančias tautines Baltojo tilto puošmenas.
Smagu, kad visai nepelnytai keiksnota programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ davė impulsą atsirasti Kultūros nakčiai, metai po metų vis labiau kreipiančiai Lietuvos sostinę ir jos miestelėnus normalios europinės ir miestietiškos kultūros link.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
