Atviras laiškas paskelbtas ketvirtadienį, birželio 28 dieną, tačiau iki šiol vis daugiau žmonių, įstaigų ir organizacijų jį pasirašo.
Kultūros bendruomenės laiške pažymima, kad „nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus“.
Piktinamasi, kad „dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka“.
Šalies valdžiai prikišamas trumparegiškas žvilgsnis į ateitį ir realių prioritetų stoka. „Vienašališki ir net slapti sprendimai liudija apie cinišką valdžios požiūrį į kultūros sritį ir pavojingai priartėjusią kultūros krizę, grąžina Lietuvą į ikivalstybinį lygį. Skubūs ir nepagrįsti mokesčių didinimai dėl biudžeto, bet ne dėl žmonių, bei norai perrašyti demokratiškomis vertybėmis grįstus, kultūros sritį depolitizuojančius įstatymus didina esaugumą ir skatina vidinę ar fizinę emigraciją. Mes, Lietuvos kultūros bendruomenės žmonės, įvairių kultūros institucijų bei organizacijų atstovai, suvokdami savo atsakomybę prieš čia gyvenančius ir gyvensiančius žmones, neturime teisės tylėti“.
„MES REIKALAUJAME“, rašo valdančiųjų politika pasipiktinę kultūrininkai. Jų reikalavimai išdėstyti trumpai ir aiškiai. Reikalaujama:
* pagarbos kuriančiam ir kūrybą patiriančiam žmogui, kaip bet kuriam šalies piliečiui;
* liautis niekinus kuriančių žmonių ir kultūrą skleidžiančių institucijų darbą, sunkinti jį nepagrįstais reikalavimais ir didinamais mokesčiais;
* balansuoti valstybės biudžetą ir vykdyti mokesčių politiką taip, kad tai atspindėtų rūpestį mūsų šalies žmonių gerove, o ne tik formalius pasiekimus ir skaičius dokumentuose;
* nustoti šalies vystymąsi, laimės indeksus ir įvairias problemas matuoti vien ekonominiais parametrais;
* spręsti šalies kultūros reikalus tariantis su institucijomis, organizacijomis, o ne vienašališkai ir nepagrįstai – tik taip valdžia gali susigrąžinti prarastą pasitikėjimą ja;
* kultūrą pripažinti svarbiu veiksniu ir investicija į šalies ir jos piliečių ateitį, taip užkertant kelią migracijai, mažinant socialinę atskirtį ir prasmingai rūpinantis tiek darbu, tiek laisvalaikiu regionuose;
* grąžinti 5 proc. PVM mokestį kultūros ir meno paslaugoms, koks buvo iki 2009 metų;
* vykdyti Seimo nutarimais patvirtintus strateginius kultūros politikos atnaujinimo darbus, numatytus Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse ir XVII Vyriausybės programos kultūros dalyje bei Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane, kurie negali būti anuliuoti jokiais priešingais teiginiais dėl „pokyčių krepšelio“;
* parengti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą;
* pasirašyti Nacionalinį susitarimą, kuriuo dėmesys kultūrai būtų rodomas ne šūkiais ir siekiais, o kasmet augančiu procentu nuo BVP, bet ne mažiau kaip 1 proc. 2018-aisiais. Jei buvo įmanoma sutarti dėl krašto gynybos, turi būti sutarta ir dėl to, ką svarbu ir verta ginti.
Atvirą laišką pasirašė ne kokia nors viena kūrybinė sąjunga ar grupelė menininkų, o daugiau nei pusantro šimto kultūros organizacijų, leidinių, sąjungų ir daugiau nei pusė tūkstančio žinomų kūrėjų, tarp jų ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.
Tarp svarbiausių kreipimąsi palaikiusių kultūros įstaigų – Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos nacionalinė filharmonija. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, OKT / Vilniaus miesto teatras, Scenos meno kritikų asociacija, Vilniaus miesto opera.
