Į Kėdainius Dalia atvyksta ne tik su glėbiu knygų, bet ir su Švedijos moterų dainuojamosios poezijos ir bliuzo grupe „Inside Information South“, taigi bus surengtas ir nedidelis koncertas. Rotušėje renginys organizuojamas ne šiaip sau: ji ne vienus metus čia dirbo ir savo veikla garsino Kėdainius.
Žymią kraštietę Dalią dauguma kėdainiečių tikrai prisimena, nors ji jau dvidešimt metų gyvena Švedijoje. Dirbdama Kėdainių rotušės dailės galerijoje ji surengė daugybę Lietuvos ir užsienio menininkų parodų, simpoziumų, plenerų, susitikimų, koncertų, kitų renginių. Jos darbo laikotarpiu labai suaktyvėjo ryšiai su užsienio šalių menininkais. Ji buvo paminklo, stovinčio rotušės kiemelyje, pastatymo iniciatorė.
Tai švedės Ullos Viotti darbas, skirtas Švedijos ir Lietuvos sutarties, pasirašytos Kėdainiuose, 340 metų sukakčiai. D. Lopez-Madronos parengtas projektas „Kėdainių ir Švedijos kultūrinis bendradarbiavimas“ laimėjo Europos tarybos konkursą Strasbūre, projektas „Kėdainiai kultūrų kryžkelėje“ − Briuselyje.
Dabar Dalia dirba Krapperupo dvaro muziejuje ir parodų rūmuose, užsiima knygrišyste, laisvu laiku groja gitara, dainuoja, yra labai aktyvi kelių visuomeninių organizacijų narė.
Meninė knygrišystė tapo jos profesija, moteris turi kelis diplomus (vienas jų su sidabro medaliu), o šio meno mokytis prireikė daugiau nei 10 metų. 2010 metais ji gavo Hiogano miesto garbės diplomą − apdovanojimą už meninę knygrišystę ir parodinę veiklą, keletą kartų jos darbai buvo eksponuoti Nobelio muziejuje. Menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, turi kūrėjo statusą. Yra surengusi daug savo kūrybos parodų Lietuvoje ir kitose šalyse.
Dalia 2016 metų gruodį buvo pristatyta nominacijai „Už užsienio lietuvių telkimą“ „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“. D. Lopez-Madrona – tikra Lietuvos kultūros ambasadorė Švedijoje, pristatanti Švedijoje Lietuvos amatus ir meną. Dalia skatina šių šalių menininkų tarpusavio bendradarbiavimą, rengia bendras Lietuvos ir Švedijos menininkų parodas.
Renginį rugpjūčio 18 d. 17 val. Kėdainių rotušėje organizuoja Kėdainių lietuvių ir švedų draugija, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra propaguoti Švedijos kultūrą ir meną Lietuvoje, remia Kėdainių rajono savivaldybė.
Dalia, gal aš ne viską suminėjau Tave pristatydama?
Suminėjai, Rūta, visko net per daug, gal tik galėčiau dar paminėti tai, ko išmokau jau išvykusi iš Lietuvos, juk mokiausi ir Švedijoje, ir Šveicarijoje, ir dar keliose užsienio šalyse.
Delfio mieste, Graikijoje, gavau Europos kultūros meno vadybos diplomą, Šveicarijoje neakivaizdžiai mokiausi knygrišybos ir knygu restauravimo bei dizaino. Ši mokykla yra viena žymiausių Europoje, mano mokytojas tuomet buvo prof. Edwinas Heimas. Švedijoje mokiausi knygrišybos pas žymius meistrus daną Henningą Madseną ir švedą Per-Andersą Hubnerį.
Dirbi Krapperupo dvaro muziejuje ir parodų rūmuose, o kada ir užsiimi knygrišyba? Po pagrindinio darbo? Namie turi savo studiją?
Turiu nuosavas dirbtuves su reikiama grafikos ir knygrišybos įranga visai šalia namų. Kadangi Krapperupo parodų salėje ir muziejuje dirbu ne kasdien, tad laiko knygrišybai skiriu, kai tik turiu laisvų dienų. Namuose taip pat tenka daug dirbti, rūpintis nepagydoma liga sergančiu vyru, tad laisvų dienų beveik nebūna ir visi darbai tampa pagrindiniai, kurių negaliu atidėlioti arba išskirti, kuris pagrindinius ar mažiau svarbesnis.
Kaip gauni užsakymų? Ar būna, kad pati sugalvoji įrišti būtent tą ar kitą knygą?
Kadangi knygrišių Pietų Švedijoje yra vos keli, tad darbų ir užsakymų netrūksta. Knygų mylėtojai, kolekcininkai patys mus susiranda ir vienintelė problema lieka laikas ir jėgos. Reklamos man tikrai nebereikia, nes vos pajėgiu atlikti darbus, kuriuos esu prisižadėjusi savo klientams.
Esu skaičiusi, kad dar nėra tikro termino, kas tai per menas. Dailininko knygos menas? Menas knygos formoje? Menas kaip knyga, knyga kaip menas, knygos menas? Autorinė meninė knyga? Kaip tu apibūdintum? Mums dar įprasta knygos meną suprasti kaip iliustracijas.
Dailininko knygos terminas šiuo metu Lietuvoje itin įsigalėjo dėl profesoriaus Kęstučio Vasiliūno organizuojamų tarptautinių dailininko knygos bienalių. Knygrišybos darbai ir dailininko knygos yra du skirtingi dalykai.
Knygrišyba priskiriama taikomojo meno sričiai. Šis amatas turi gilias tradicijas, metodus ir taisykles, kurių privalu laikytis. Švedijos knygrišių asociacija, kuriai ir aš priklausau, greitai švęs 400 metų jubiliejų, tad knygrišio profesija ir terminas tikrai nėra naujiena, tik daugelis galbūt painioja rankų darbo knygrišybą su industrine, tad ir supratimas, kas gi yra toji knygrišystė, šiomis dienos yra įvairiai interpretuojamas. Aš mokiausi ne industrinio knygrišio amato, o rankų darbo knygrišybos.
Dailininko knygas kuria tik dailininkai. Knygrišyba gali užsiimti tik šio amato specialistai arba dailininkai, įgiję knygrišio profesiją. O knygos menas – labai abstrakti sąvoka. Tai ir iliustracijos, ir šriftas, ir knygos dizainas, ir dailininko išmonė, ir visa tai, kas tik gali būti susiję su knyga ir menu.
Išvardink savo svarbiausius darbus, kuriais pati didžiuojies.
Labai sunkus klausimas, nes aš sau keliu gal net per didelius reikalavimus ir dažnai matau labai daug klaidų. Nors stengiuosi visada kruopščiai ir pareigingai dirbti, tačiau man vis dar labai toli iki tobulybės.
Galiu paminėti tik kelis iškilesnius užsakymus. Esu sukūrusi knygrišybos darbą leidyklai „Swedish Iluminated“, kuri 2007 metais išleido Senajį Testamentą labai moderniu formatu, tad įrišau ir sukūriau knygą, kurią leidykla išsiuntė į Vatikaną, į Popiežiaus rūmus.
2015 metais gavau garbingą tuomečio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Švedijoje Eitvydo Bajarūno užsakymą sukurti autorinę knygą-dienoraštį Švedijos karalienei Silvijai. Taip pat ir Lietuvos ambasadoriaus rezidencijai Stokholme sukūriau dvi svečių knygas. Vieną jų ką tik pabaigiau ir žadu jau greitai perduoti, išsiųsti į ambasadą.
O lietuviškų knygų esi įrišusi, restauravusi?
Esu įrišusi daug lietuviškų knygų. Keletą mylimiausių savo asmeninių knygų, su kuriomis niekada nenorėsiu išsiskirti, žadu ir rotušėje parodyti.
Esu restauravusi Aldinio, Elzeviro, garsių Europoje spaustuvininkų knygas Vidmanto Staniulio knygynui Kaune, taip pat sukūriau keletą knygų, kurias užsakė privatūs užsakovai, norintys savas vertingas knygas deramai pagražinti, patobulinti.
Kartu su kėdainiečiams jau pažįstama švedų grafike Katriona S. W. Persson į anglų kalbą išvertėme Juozo Erlicko tekstus ir aš padariau knygą, kurioje J. Erlicko tekstus intriguojančiai papildo dailininko Algio Griškevičiaus sukurtos fotografijos. Šią knygą šiais metais žada išleisti švedų bibliofilas, antikvariato „Šuns ausis“ savininkas Peteris Bodenas ir jo leidykla „Tragus“.
Tai pirmoji mano sudaryta knyga, kurią bus galima įsigyti Švedijos knygynuose. Dailininkų knygas leidžia tik kelios leidyklos, tad man tai neeilinis įvykis. Rotušėje taip pat žadu parodyti bibliofilinę knygą „Anykščių šilelis“, kurios dar niekur anksčiau nerodžiau. Ši knyga buvo išleista 2015 m. Anykštėnų pasaulio bendrijos. Tai labai gražus leidinys, iliustruotas dailininkės Loretos Uždraitės. Aš įrišau du bibliofilinius egzempliorius. Man ši knyga brangi dar ir tuo, kad Anykščiai – mano gimtasis miestas, tėvų ir senelių žemė.
Sakei, kad knygrišyste tave sudomino buvusi kėdainietė, dailininkė, odininkė, knygų restauratorė Virginija Ligeikienė?
Lietuvoje dauguma knygrišių − profesionalūs dailininkai, dauguma jų odininkai, baigę Talino dailės akademiją, tad nenuostabu, kad lietuvių knygrišybos darbai – aukštos meninės prabos. Vienintelis minusas tas, kad šioje akademijoje nebuvo skiriama dėmesio Europoje plačiai paplitusiems rankinio darbo knygrišybos principams ir metodams. O ir knygrišyba ten buvo dėstoma vien tik kaip šalutinė disciplina.
Juk Dailės akademijos tikslas − paruošti dailininkus, o ne knygrišius. Odininkystė, beje, kaip dailės sritis Švedijoje apskritai neegzistuoja, tad Lietuvoje daug kas mano, kad esu odininkė, tačiau su oda dirbu tik tiek, kiek naudoju ją knygrišio darbe. Šiaurės šalyse vienintelė knygrišybos amato mokykla yra Švedijos mieste Leksande, kur ir aš esu įgijusi specialisto diplomą.
Nepaisant kai kurių amatininkiškų spragų, Baltijos šalyse egzistuojanti knygrišyba išsiskiria unikaliais kokybiškais dailininkų sukurtais meniniais kūriniais ir tikrai turi savitą tautinį veidą.
Taip, savo įkvėpėja šioje srityje laikau buvusią kėdainietę, odininkę, šiuo metu Kaune dirbančią knygrišę bei knygų restauratorę Virginiją Ligeikienę. Šios talentingos dailininkės darbai ir buvo ta priežastis, dėl kurios pasirinkau knygrišio darbą.
Gyveni Švedijoje jau daug metų, pažinai šalį bendraudama, dirbdama. Gal ir knygos buvo tavo mokytojai, padėję pažinti skandinavišką dvasią? Ar daug skaitai? Švediškai? O lietuviškai?
20 metų Švedijoje tikrai nepakanka tam, kad išdrįsčiau pasakyti, jog perpratau naują šalį ir mane supančius žmones. Tam reikia kelių kartų. Sakoma, kad visapusiška integracija įvyksta tik ketvirtoje kartoje.
Mums, imigrantams, privalu skaityti švediškas knygas, sekti spaudą bei švediškas televizijos ir radijo laidas, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nes antraip teturėsime vien banaloką, iškreiptą subjektyvų įvaizdį apie mus supančią aplinką. Tai, beje, nemenkas uždavinys ir tik nedaugelis ryžtasi visas jėgas skirti integracijos kompleksams įveikti.
Juk širdis geidžia kalbėti, skaityti, matyti, girdėti ir mąstyti sava kalba, tad dažniausiai pasirenkamas lengvesnis variantas su neįtikinamu pasiteisinimu: „išlikti lietuviu“. Todėl izoliacija ir nesusikalbėjimas vis dar keroja.
Pernai gruodį buvai pristatyta nominacijai „Už užsienio lietuvių telkimą“ „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“. Už ką čia taip tave pagerbė?
„Globalios Lietuvos apdovanojimai“ pagerbia pasaulio lietuvius, kurie savo tarptautine patirtimi, įtaka, ryšiais ir ištekliais prisideda prie Lietuvos augimo. Tad aišku, didžiuojuosi, kad ir mano darbai neliko nepastebėti. Jie juk telkdavo ne vien lietuvius, bet suartindavo abi tautas, plačiau atverdavo ir pristatydavo Lietuvą švedams.
Krapperupo dvaro meno galerijoje ir muziejuje, kur dirbu jau penkiolikti metai, buvo surengtos Lietuvos dailės parodos, jose dalyvavo arti šimto dailininkų iš įvairių Lietuvos miestų. Parodas aplankė keli tūkstančiai lankytojų, gal net daugiau švedų nei savųjų tautiečių.
Keletą kartų kelionėms į Lietuvą esu kvietusi savo kolegas švedus, dailininkus, galerininkus bei knygrišius. Esame dalyvavę įvairiose bendrose tarptautinėse parodose, knygų ir dailės mugėse. Taip užsimegzdavo naujos pažintys su bendraminčiais ir kolegomis, gimdavo nauji renginiai, parodos ir susitikimai.
Dešimtį metų organizavau švedų turistines grupes, kurias kasmet atveždavau į Vilnių, pristatydavau Lietuvos kultūrą, meną, organizuodavau susitikimus su lietuvių dailininkais ir galerininkais. Taip Vilnių aplankė daugiau kaip 200 švedų kultūros ir meno žmonių.
Po tokių kelionių švediškoje spaudoje pasirodydavo teigiamų straipsnių apie mūsų kraštą, nes kartu su manimi atvykdavo ir nemažai švedų žurnalistų, keli jų sugrįždavo į Lietuvą net po kelis kartus.
Užsienio šalyse buriasi lietuviškos bendrijos, yra tokia ir Švedijoje. Gal jos irgi padeda skleisti gerąją žinią apie Lietuvą?
Manau, tikrai nepakanka vien lietuviškų bendrijų telkimosi užsienio šalyse, turėtų vykti abipusis dialogas, nes juk lietuviai ir be didelių organizacijų susiburia, mielai bendrauja. Tai natūralus poreikis, juk lengviausia kalbėti sava kalba ir būti tarp savųjų.
Didesnė problema yra ta, kad užsienio lietuviai dažniausiai vien tarpusavyje ir tebendrauja ir sunkiai atranda tinkamų būdų integruotis į naują aplinką bei tinkamai sudominti kitataučius pristatant ir reprezentuojant savo kraštą.
Teko ir man kartą suburti lietuviško folkloro ratelį, padainuoti kartu tautiškas giesmes Helsingborgo miesto lietuviškos kalbos mokyklėlėje. Ši veikla man gal daugiau priminė artimų giminaičių susibūrimus nei lietuvybės sklaidą ar lietuvių telkimą.
Aišku, labai puiku, kad egzistuoja lietuvių kalbos mokykla ir jaunoji karta, vaikai mokosi kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes juk vien giliau pažindami savo tėvų kalbą bei savo krašto papročius ir tradicijas galime suprasti ir kitų tautų ypatumus.
Tačiau, manau, nepakanka vien lietuviškų susibūrimų po tautine vėliava. Gyvendami svetur privalome mokytis būti įdomesni ir patrauklesni kai kuo daug daugiau nei vien tik savo tautinėmis spalvomis.
O kaip su sentimentais Kėdainiams? Yra jų?
Kėdainiai man tikrai labai savas ir brangus miestas, nuo kurio niekada nepavyks atsiriboti, nes čia mano artimiausi draugai ir patys gražiausi jaunystės prisiminimai. Su nuostaba stebiu, kaip atgyja, gražėja, įvairėja ir nepailstamai pulsuoja Lietuvos geografinė širdis.
Trumpai pristatyk savo drauges, kurios atvyks su tavimi ir jūs kartu koncertuosite.
Atvykstu kartu su dviem draugėm: Jennifer Rahfeldt ir Cecilia Skog. Džiaugiuosi, kad suradau bendramintes, kūrybiškas moteris, kurios žavi mane daugiapusiškais talentais.
Cecilia jau daug metų dirba Helsingborgo miesto dramos teatre, kuria kostiumus patinuoja sceninę butaforiją, kartais ir pati vaidina. Groja fortepijonu, pati kuria tekstus, muziką, dainas. Kartu su Jennifer įkūrė muzikinį duetą „Inside Information South“.
Neseniai žiūrėjau teatro spektaklį, kuriame Cecilia vaidino Lenkijos karalienę, ir pamąsčiau, kad jeigu jau lenkiškai pramoko kalbėti, tai gal ir lietuviškai pavyktų taip pat neblogai. Tad pamokinau draugę deklamuoti lietuviškas eiles.
Vieną eilėraštį Cecilia žada paskaityti mano knygrišybos darbų pristatymo metu. Beje, Cecilia gimė ir augo Svaliove, tad vizitas į draugų miestą Kėdainius kaip ir neišvengiamas.
Jennifer Rahfeldt − kita artima mano draugė − labai produktyvi ir energinga dailininkė, užsiimanti tarpdiscipliniais menais. Kartais Jennifer save vadina gatvės menininke, nes kuria ir graffiti (ši sieninė tapyba jau senokai įsigalėjusi Švedijoje ir jau keletą metų dėstoma švedų meno akademijose).
Jennifer tikrai labai įvairiapusė kūrėja, daug tapo, piešia, kuria vitražus bei stiklo skulptūras, groja gitara, rašo tekstus ir muziką, veda kursus naujos krypties „garso tapybos“ (sound painting) pagrindams įgyti. Jennifer taip pat kuria videomeną, beje, vieną jos sukurtą filmą apie „sound painting“ bus galima pamatyti rotušėje.
Kartais ir aš kartu su Jennifer ir Cecilia „pamuzikuoju“, tačiau nežinau, ar išdrįsiu šįkart rotušėje ir groti, ir dainuoti, ir knygas eksponuoti. Manau, teks per daug neįkyrėti ir apsiriboti kuria viena sritimi.
