Tiek gaisras Rumšiškių liaudies buities muziejuje, tiek nesustabdomai byrantis sostinės Gedimino kalnas tik patvirtino, kad nestabiliam kultūros pasauliui trūksta trijų dalykų: pinigų, lėšų ir finansų.
Jei kultūrą prioritetu paskelbusi valdančioji dauguma susidorotų su šiais trimis iššūkiais, tiek Seimo nariams, tiek kultūros ministrei, tiek didžiajai daliai visuomenės liktų išmokti vienintelio dalyko: nuoširdžios pagarbos ir nesuvaidinto dėmesio kuriančiam žmogui, menininkui.
Kad ir kiek suksi, meno pasaulio atstovai – kitokie, saviti visuomenės atstovai. Kai kas pasakytų, kad nuolat nepatenkinti, ironiški, įtarūs, pasipūtę, išprotėję, veltėdžiai. Ir jie greičiausiai būtų bent iš dalies teisūs.
Menininkai vis dėlto yra bene nesaugiausia visuomenės ląstelė, priklausomi nuo atsitiktinumų, įkvėpimo, talento, projektinės loterijos, socialinių garantijų požiūriu itin miglotos ateities, nenaudingumo ir nereikalingumo pojūčio. Jau vien tai jiems varo ne tik paranoją.
Menininkai, šiaip ar taip, viena koja gyvena ir kitame pasaulyje. Nežinia, ar gražesniame, bet mums, paprastiems mirtingiesiems, dažniausiai nepasiekiamame.
Juk tas, kuris patyrė įkvėpimą ir visišką laisvę kurti pasaulius, trokšta nuolat likti ten, bet yra priverstas didesnę dalį sau skirto laiko praleisti mūsų netobuloje tikrovėje.
Iš čia kyla ir menininkų asocialumas, ir nepasitenkinimas, ir nepatogumas, ir ironija. Visa tai, kas pamažu, bet užtikrintai tampa svetima nupoliruotame feisbukiniame pasaulyje, virstančiame vientisa dirbtine šypsenėle.
Ko jau ko, o estetinio jautrumo iš kelis dešimtmečius tarp menininkų besisukinėjančios L.Ruokytės-Jonsson neatimsi. Lietuvoje turbūt dar nebuvo kultūros ministro, sugebančio taip jautriai ir taikliai atsirinkti, kokius kultūros renginius pagerbti apsilankymu.
Nenuostabu, kad meno barų atstovai iš šios ministrės greičiausiai tikėjosi staigių permainų, kurios iš esmės pakeistų jų padėtį ir požiūrį į juos. Akivaizdu, kad revoliucija neįvyko, nes, kaip minėta, didesnes revoliucijas kėlė stichijos, kurių padarinius ministrė dažnai vengdavo net pakomentuoti. Greičiausiai dėl kompetencijos stokos.
Ministrė iškart dėjo į krūmus ir po Rumšiškių liaudies buities muziejaus gaisro, kai paaiškėjo, kad ne tik šios įstaigos vertybės neapdraustos. Pasirodo, keli milijonai istorinių ir meninių vertybių, gulinčių šalies muziejų fonduose, nėra apdrausti dėl lėšų stygiaus. Tarp jų – Gedimino pilyje esančios vertybės ir net M.K.Čiurlionio muziejuje saugomi paveikslai.
Skeptikai pasakytų, kam taškyti pinigus ir drausti paveikslus – juk jeigu M.K.Čiurlionio „Karalių pasaką“ sunaikintų gaisras, jokie pinigai meno kūrinio nesugrąžintų. Tai tiesa, bet pasaulinė praktika yra kitokia – save gerbiančios valstybės neabejoja, kad šalies istorijos reliktus būtina drausti.
Tačiau Lietuvoje susiklostė kurioziška situacija. Muziejai nuo pat nepriklausomybės paskelbimo teigia, kad dėl lėšų stokos muziejinės vertybės neapdraustos, tačiau jie net neįsivaizduoja, kiek vertos tos jų saugomos vertybės.
O kai nežinai daikto – kad ir M.K.Čiurlionio paveikslo – vertės, jokia draudimo kompanija jo nedrįs drausti. Šis kuriozas L.Ruokytei-Jonsson turėtų būti žinomas ir keliamas į viešumą. O jeigu ir nežinomas, tai viena iš patariamųjų institucijų, kurių ne vieną ministrė užsimojo ministerijoje pristeigti, galėjo pašnabždėti į ausį.
Ar tik ne nuo Naujųjų metų ten veikia patariamoji institucija – ministerijos kolegija, kuri turėtų patarti kultūros politikos ir kultūros administravimo klausimais. Galbūt kada nors paaiškės, ką ji jau nuveikė per septynis mėnesius?
Patarėjų niekada nebus per daug. Atrodo, tokiu principu vadovaujasi L.Ruokytė-Jonsson, nuo rugsėjo užsimojusi įsteigti dar vieną patariamąjį organą – Medijų tarybą. Iš kelių nerišlių ministerijos užuominų atrodo, kad šis organas bandys žurnalistus mokyti dirbti.
Tačiau ar ne logiškiau būtų, jei ministerijoje būtų įkurta ministrų ir patarėjų elgsenos taryba, kuri pamokytų, kaip tokiems, kaip buvęs patarėjas L.Kontrimas ir pati L.Ruokytė-Jonsson, dirbti su žiniasklaidos atstovais.
Vieną po atviro melo ir durų ramstymo turėjo už ministrę atleisti premjeras S.Skvernelis. O kita, Rusijos žiniasklaidai pareiškusi, kad iki jos buvę ministrai sugriovė šalies kultūrą, vos nesukėlė skandalo ir turėjo ilgai raudonuodama teisintis.
Dar nežinia, ar L.Ruokytei-Jonsson nereikės teisintis ir dėl G.Kėvišo atleidimo iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pareigų, nes kaip pasibaigs nuo rudens įsisiūbuosiantis teismų maratonas – neaišku.
Aišku viena – šis konfliktas turėjo būti išspręstas labiau planuotai ir civilizuotai, kad nebūtų įgijęs penkiasdešimties asmeninių ambicijų atspalvių ir pusmečiui užgožęs kitų šalies kultūros įvykių.
Kita vertus, aistros dėl G.Kėvišo – gana iškalbingos, liudijančios padriką, beplanę visą kultūros politiką, tarsi atkartojančią dabartinio Seimo veiklos suirutę.
