Visus architektų siūlymus kauniečiai gali apžiūrėti parodoje, kuri surengta „Žalgirio“ arenoje. Idėjų autoriai bus neatskleisti tol, kol savo verdikto nepaskelbs tarptautinė vertinimo komisija.
Pasak Kauno valstybinės filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos, dabar Lietuvoje nėra nė vienų koncertų rūmų, kuriuose galėtų groti aukšto lygio muzikantai. Arenose, estradose, kitose didelėse salėse nėra tokios akustikos, kuri atitiktų profesionalų reikalavimus. Tad naujas koncertų centras Kaunui ir visai šaliai būtinas.
Dabar iš užsienio į Lietuvą atvykusiems orkestrams tenka groti net žiūrovams skirtuose balkonuose ar mažinti instrumentų skaičių, naudoti papildomą įgarsinimą – statyti papildomus mikrofonus, o užsienyje tai nepriimtina.
– Kaune yra „Žalgirio“ arena, Filharmonija, įvairūs teatrai, sporto halė. Negi tos salės netinka koncertams? – „Laikinoji sostinė“ paklausė J.Krėpštos.
– Mes išvis Lietuvoje neturime profesionalios koncertų salės. Paskutinė koncertų salė pastatyta Palangoje, kur anksčiau buvo Vasaros estrada, tačiau geros akustikos joje nėra.
Nėra ir tokios salės, kurios scenoje tilptų visi orkestro muzikantai – 110 ir kuri būtų pritaikyta simfoniniam orkestrui.
Popmuzikai yra „Žalgirio“ arena. Sporto halė akustiškai sudėtinga. Mūsų Filharmonija labiau pritaikyta kamerinei muzikai, o ir scena ne tokia talpi.
Galų gale Filharmonijos pastato paskirtis buvo kita – anksčiau čia buvo Teisingumo rūmai, tik vėliau pastatas pritaikytas koncertams.
– Su kokiomis problemomis susiduria muzikantai?
– Labiausiai kliūva akustika ir scenos dydis. Pavyzdžiui, Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, koncertavo naujoje Palangos salėje ir nusivylė, nes reikėjo papildomo įgarsinimo.
Pasaulio didieji orkestrai iš esmės į Lietuvą negali atvykti, nes jiems nėra kur koncertuoti.
Įsivaizduokite, muzikantai turi groti žiūrovų balkone, nes netelpa scenoje. Viena muzikantų dalis – viename balkone, kita – kitame. Taip niekur pasaulyje nėra.
– Galbūt yra buvę atvejų, kai muzikantai išvis atsisakė koncertuoti dėl to, kad nėra tinkamos koncertų salės?
– Taip, yra atsisakiusių. Dažnai vyksta ilgos derybos, tenka naudoti papildomas patalpas, mažinti instrumentų, muzikantų skaičių. Pavyzdžiui, rugpjūtį Lietuvoje koncertavo Europos Sąjungos jaunimo orkestras.
Orkestras norėjo, kad galėtų dalyvauti visi muzikantai (110). Bet mes neturime tokios salės su gera akustika, kurioje visi tilptų.
Jiems teko sumažinti muzikantų skaičių ir pasirodymą dalyti į dvi dalis. Tie, kurie negrojo pirmoje dalyje, grojo antroje. Iš esmės grojo kaip ir visi, tačiau ne vienu metu: muzikantai buvo išskaidyti programoje.
– Būsimam pastatui pasirinkta vieta – O. ir H.Minkovskių gatvėje, netoli Aleksoto tilto. Panorama graži, tačiau apylinkės gana skurdžios: aplink trobos, jų kiemuose šuliniai. Ar tokia vieta tinkama koncertų rūmams?
– Jei būtų galima, aš būčiau pasirinkęs kitą vietą. Koncertų salę matyčiau Ąžuolyne. Ten galbūt reikėtų suderinti infrastruktūrą, bet tai išsprendžiami dalykai. Nepjaunant medžių Ąžuolyne tikrai tokia salė tilptų.
Ir judėjimas O. ir H.Minkovskių gatve nemažas, neretai sunkvežimiai važiuoja. Nemanau, kad tuos Aleksoto namelius kas nors tvarkys, ten gyvenimas irgi vyksta, tai privatus turtas. Nors, aišku, upė, senamiestis – gražu.
– Į ką turėtų būti atkreipta daugiausia dėmesio statant naują koncertų salę?
– Svarbu, kad rūmai bus patogioje vietoje. Tačiau daugiausia dėmesio ir investicijų pirmiausia turėtų būti skirta akustikai. Investicijos atsipirks su kaupu, jei salė bus gera, muzikantai norės joje koncertuoti.
Puikus pavyzdys – Katovicuose, Lenkijoje. Pastatas nėra įspūdingas, gana kuklus, tačiau koncertinė salė – fantastika. Vos scenoje paliečiamas instrumentas, visi garsai suskamba, girdėti net balkone.
Tad svarbiausia – akustika.
– Paminėjote Lenkijos salę. Iš ko dar galima pasimokyti?
– Būtų gerai, jei ekspertai, vertinantys architektų idėjas, nuvyktų į Lenkiją. Ten per pastaruosius penkerius metus pastatyti ne vieni koncertų rūmai: jie kokybiški ir su gera akustika.
Apskritai lenkų kultūros politika labai sveikintina. Šalį siekiama kultūrinti. Bilietai į koncertus pigūs, būna net ir nemokamų renginių. Žmonės gali eiti net ir į repeticijas, laisvai bendrauti su muzikantais. Būna, net vaikų į sceną muzikantai pasikviečia, papasakoja, aprodo instrumentus.
Net latviai mus lenkia – prieš metus koncertų salė pastatyta Liepojoje.
Estijoje, Pernu mieste, pastatyta salė, kuri gali būti transformuojama, iš koncertinės salės ją galima perkonstruoti į filmavimo studiją. Tai labai didelis privalumas.
Toli važiuoti nereikia, galima pasimokyti iš kaimynų.
– Sakote, lenkai skatina kultūrą, o lietuviai – ne?
– Pasistatyti salę galima, bet kam ji, jei niekas į ją neis?
Dar mokykloje svarbu ugdyti jaunuolių kūrybinę laisvę. Reikia vaikus skatinti dalyvauti kultūrinėje veikloje, populiarinti teatrus, tada bus ir publikos. Švietimas ir kultūra turi eiti kartu.
– Internautai pavasarį balsavo, kad centras būtų pavadintas M.K.Čiurlionio garbei. Ar tai gerai?
– Koncertinės salės turi turėti pavadinimus. M.K.Čiurlionis – lietuvių vizitinė kortelė. Yra M.K.Čiurlionio muziejus. Tai unikali asmenybė: viename žmoguje ir muzika, ir dailė. Aš manau, kad tai gražu ir teisinga.
