E.Gabrėnaitei premija atiteks už viso gyvenimo nuopelnus, o likusiems kūrėjams – už pastarųjų septynerių metų kūrybą.
Laureatų pavardes paskelbė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovaujanti literatūrologė Viktorija Daujotytė.
Vienos premijos piniginė išraiška – 30,4 tūkst. eurų.
Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios proga.
Lietuvos kultūros ir meno premijų laureatus rinkusią komisiją sudaro: literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, filosofas Nerijus Mileris, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Lietuvoje garbingiausios kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos:
E.Gabrėnaitei – už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą.
J.Janulytei – už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą.
D.Kalinauskaitei – už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą.
G.Makarevičiui – už scenovaizdžio kūrybišką šiuolaikiškumą.
S. ir P.Stanikams – už estetinį kūrybos provokatyvumą.
G.Trimakui – už fotografijos ištakų sudabartinimą.
Vaidina kine ir teatre
67 metų Eglė Gabrėnaitė – Lietuvos teatro ir kino aktorė. Tėvai aktoriai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė. Buvęs vyras Romualdas Ramanauskas, sūnus – režisierius Rokas Ramanauskas.
E.Gabrėnaitė mokėsi Kauno 4-tojoje vidurinėje mokykloje, 1972 m. baigė Lietuvos SSR konservatoriją. 1972–1990 m. Lietuvos dramos teatro, nuo 1990 m. Vilniaus mažojo teatro aktorė.
Aktorė sukūrė kelias dešimtis įsimintinų vaidmenų teatre ir kine. Vienas pastarųjų vaidmenų - Ponia Citel Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ (2015), režisavo Krystianas Lupa. Vaidino filmuose „Sadūto tūto“, „Mano vaikystės ruduo“, „Turtuolis vargšas“, „Žalčio žvilgsnis“ ir kituose.
E.Gabrėnaitė scenoje ir kine sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, yra pelniusi daugybę apdovanojimų ir titulų, tarp jų – Lietuvos šviesuolės.
Vilniaus mažojo teatro aktorė yra ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus kolegijos docentė. Menininkė didžiuojasi išugdžiusi tokius mokinius kaip režisierius Mindaugas Karbauskis, aktoriai Gabija Jereminaitė-Ryškuvienė, Aleksas Kazanavičius.
„Mano gyvenimas pilnas paradoksų: esu namisėda, nemėgstu kelionių, viešbučių, bet visą gyvenimą keliauju. Bijau skristi lėktuvu, bet skraidau. Esu aplankiusi 31 šalį“, – pasakojo E.Grabrėnaitė.
Daugybę metų bent akies krašteliu Prancūziją išvysti troškusi aktorė šįmet su LNDT trupe 9 kartus pasirodė Paryžiaus, tiek pat Avinjono ir 8 kartus Liono teatro scenose.
„Gyvenime būtini noras ir pamišimas, tuomet pasieksi net to, kas atrodo neįmanoma“, – atviravo laureatė.
Kuria žodžių orkestrą
„Toks rašymas, kaip mano, yra patirtinis, nes tikrai ne viską išlauži iš piršto. Tekstuose kaip lukštus nusimeti savo patirtis, ir, ką čia slėpti, – dažniausiai terapiškai. Aišku, labai norėtųsi, kad tos patirtys būtų ir universalios“, – kalbėjo 58 metų rašytoja Danutė Kalinauskaitė.
Žodžių ir prasmių orkestras – taip galima būtų apibūdinti D.Kalinauskaitės apsakymus. Nors ši rašytoja kuria nedaug, tačiau jos kūriniai tiršti, daugiaprasmiai, gilūs.
D.Kalinauskaitė yra išleidusi viso labo tris esė ir apsakymų knygas: „Išėjusi šviesa“ (1987), „Niekada nežinai“ (2008) ir „Skersvėjų namai“ (2015).
Rašytoja gimė 1959 spalio 31 d. Kaune. 1983 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1983–1994 m. dirbo žurnaliste „Moksleivio“ žurnale. Vėliau bendradarbiavo įvairiose Lietuvos leidyklose, daugiausia „Baltų lankų“ leidykloje. Nuo 2003 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro redaktore.
D.Kalinauskaitė yra pelniusi A.Jonyno, A.Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas.
Traukia utopinės idėjos
35 metų kompozitorei Justei Janulytei pastarieji kūrybos metai buvo itin intensyvūs, kupini premjerų ir debiutų, tarp jų – prestižiniame Vilniaus festivalyje. „Dirbu beveik biuro režimu, pagal šeimos gyvenimo ritmą – nuo ankstaus ryto iki vaikų paėmimo iš mokyklos ir darželio“, - pasakojo Milane gyvenanti menininkė, dviejų vaikų mama.
Savitais darbais J.Janulytė atkreipė į save dėmesį dar studijų metais pradėjusi skinti premijas Lietuvos kompozitorių sąjungos konkursuose. 2009-aisiais ji tapo ir Tarptautinės kompozitorių tribūnos Paryžiuje nugalėtoja jaunimo kategorijoje ir ėmė vis dažniau kurti užsienio kolektyvams, sulaukė pripažinimo daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje.
„Justės Janulytės muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte“, - taip kūrėjos darbų poveikį apibūdino muzikologė Jūratė Katinaitė.
„Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių ar juo labiau fizikos taisyklių“, - prisipažino kompozitorė.
Šiuos metus J.Janulytė baigia dar vienu svajonių kūriniu – legendiniam Estijos vyrų chorui rašoma kompozicija, kuri skambės trijų Baltijos valstybių šimtmečiams skirtame koncertų ture šalia Estijos ir Latvijos muzikos korifėjų darbų.
Tolyn nuo reportažo
59 metų fotomenininkas Gintautas Trimakas – vienas tų pilkųjų kardinolų, kurie lietuviškąją fotografiją pakreipė visai kita vaga: tolyn nuo reportažo, arčiau prie abstrakčios tapybos ir konceptualaus meno.
Tačiau pabėgęs nuo klasikinio realistinio fotoreportažo kūrėjas neatsisakė nei realybės vaizdavimo nei reportažinio kūrybos proceso. Tiesa, į visa tai jis žvelgia labai savitai, „trimakiškai“.
Pavyzdžiui, naudoja ne skaitmeninę fototechniką, o pinhole kamerą, kad jokie sudėtingi stiklai nekoreguotų ant juostos atsirandančio realaus pasaulio atvaizdo. Fotoreportažą menininkas gali sukurti tiesiog važinėdamas po miestą, prisitvirtinęs kamerą prie dviračio ir nukreipęs ją į Vilniaus namų stogus bei permainingą- lietuvišką dangų.
Pasak paties fotografo, jį domina „daiktų pagaminimas iš tokių dalykų kaip dangus, skaičius, laikas ir kitų materijų, kurias galima sudaiktinti ir perkelti ant popieriaus“.
G.Trimakui fotolaboratorija Vilniaus dailės akademijoje – tarsi alchemiko dirbtuvė, kurioje gaminami ne vaizdai, o atsakymai į klausimą, kas yra pasaulis ir kaip mes jį matome.
Nuolat eksperimentuojantis kūrėjas yra ir vienas geriausių fotografijos amato bei fotomeno tradicijos žinovų ir puoselėtojų Lietuvoje.
„Fotografija yra akimirksnio apsisprendimas. Ta akimirka ir išlieka, o visa kita – tik meistrystė, tradicija ir tęstinumas“, – įsitikinęs fotomenininkas.
Kuria dviese
Lietuvių menininkų pora – 55 metų Paulius Stanikas ir metais vyresnė jo žmona Svajonė – gimė ir užaugo Vilniuje, bet jau daugiau nei dešimtį metų gyvena Paryžiuje. Tačiau ryšių su Lietuva kūrėjai nenutraukė ir jų naujausius darbus beveik kasmet galima pamatyti šalies galerijose ir meno mugėje „ArtVilnius“.
Didžiulio formato darbai dažnai sukelia publikos susidomėjimą ir diskusijas. Pagrindinės dueto kūrybos temos – menas (tradicija), mirtis, seksualumas ir politika.
Menininkai pradėjo draugauti dar mokykloje. Vėliau Svajonė studijavo keramiką Vilniaus dailės akademijoje, o Paulius – ekonomiką. Jį meno pagrindų mokė senelis – skulptorius Petras Vaivada (1906-1989), norėjęs, kad anūkas taptų skulptoriumi.
„Kad ir ką darytume, iš tiesų visuomet kuriame skulptūras. Juk abu pradėjome nuo skulptūros. Mūsų parodose vienas svarbiausių dalykų – proporcijos ir erdviniai santykiai. Todėl nuotraukas kabiname, neprispausdami jų prie sienų. Svarbus ne tik vaizdas, bet ir stiklo blizgesys, faktūros, matiniai rėmai“, – „Lietuvos rytui“ sakė P.Stanikas.
Šeimyninis Stanikų duetas dalyvauja įvairiose grupinėse ir rengia personalines parodas Europos, Amerikos ir Azijos šalyse. 2003 m. jie buvo išrinkti atstovauti Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje.
Meno pasaulyje žinomi kaip duetas „SetP Stanikas“, menininkai savo kūrinius yra pristatę Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje, Pekino bienalėje, Pompidou centre Paryžiuje, „White Box” galerijoje Niujorke, Liverpulio bienalėje, kitose reikšmingose pasaulio meno erdvėse.
Kuria ir scenografiją
52 metų Gintaras Makarevičius – Lietuvos dailininkas, scenografas, kino režisierius. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu daugiausia kūrė skulptūrinius objektus („Plaukai – šukuosenos“ 1993 m.), video ir erdvines instaliacijas („Scenos uždanga“ 1995 m., „Matyti ir jausti“, „Dėmesio dekoncentravimas“, abi 1996 m., „Pozicija ir strategija“ 1998 m.).
Jo kūriniuose svarbios individo ir aplinkos, žiūrėjimo ir matymo santykio, realybės ir jos atspindžio problemos. Skulptūriniams objektams būdingas tolygus formos ir prasmės įtaigumas, instaliacijoms – interaktyvumas.
Nuo 1999 m. kuria dokumentinius videofilmus, juose kelia socialines, politines problemas, laikotarpio aktualijas. Ameninės parodos: „Parallels“ (Paryžius, Prancūzija, 2008 m.), „vidéo surveillance_001“ (Paryžius, Prancūzija, 2005), „Emisija 2004“ (ŠMC, Vilnius, 2004), „Position and Strategy“ (Štutgartas, Vokietija, 1998 m.). Kolektyvinių parodų Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Austrijoje, Lietuvoje, JAV, Lenkijoje, Bosnijoje, Italijoje, Norvegijoje dalyvis.
Jo kūrinių turi Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras (Vilnius) ir KIASMA (Helsinkis). Šiam menininkui atstovauja Paryžiaus galerija "Schleicher&Lange".
Nuo 1995 m. kuria scenografiją spektakliams. 2008 metais debiutavo kaip teatro režisierius spektakliu „Katinas Temzėje“ pagal Anetos Anros pjesę, premjera įvyko Menų spaustuvėje, vėliau spektaklis įtrauktas į Valstybinio Jaunimo teatro repertuarą. 2010 metais sukūrė spektaklį pagal A.Anros pjesę „Bestija žydrom akim“ (Valstybinis Jaunimo teatras).
