XX amžius, atrodo, baigėsi. Tiesa, nebūtinai visur

JAV prezidentas Donaldas Trumpas Japonijoje ne taip pašėrė dekoratyvinius karpius Koi, mat išvertė į tvenkinį visą dėžutę pašaro, užuot su Japonijos premjeru Shinzo Abe kantriai šaukšteliu jį barstęs. 

A.Spraunius.<br>K.Bingelio nuotr.
A.Spraunius.<br>K.Bingelio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Arūnas Spraunius

Dec 18, 2017, 12:29 PM

Koi negali iškart įveikti tiek pašaro, ir tai globali problema – pasak ekspertų, be abejo. Intermedinės metaforos lygmenyje šis siužetas dera su ekonomisto Johno Maynardo Keyno įžvalga, kad žvelgiant iš ilgojo laiko perspektyvos mes visi mirsime, tad reikia fokusuotis į trumpąjį. O juk irgi ekspertizė. 

Beje, japonų žurnalistai per JAV prezidento vizitą gerokai baiminosi dėl pietų ceremonijos su imperatoriumi Akihito, bet viskas baigėsi patenkinamai – imperatorius sirguliavo, surengta supaprastinta ceremoniją, D.Trumpui išsišokti gal pritrūko laiko. 

JAV rašytojo ir finansų publicisto (visuotinės kapitalizmo pergalės sąlygomis simptomiškas derinys) Michaelio Lewiso knyga „Bumerangas: kietas Europos nusileidimas“ (tai lietuviško leidimo (leidykla „Eugrimas“) pavadinimas, angliškasis – „Boomerang: Travels in the New Third World“) skirta kai kurių visuomenių (islandų, airių, graikų, vokiečių) reakcijai į 2002–2007 metais per planetą nusiritusį paskolų cunamį, taigi analizuoja tų visuomenių mentalitetą. 

Puiki frazė iš beveik pavyzdinio kandumo (tokio pavyzdinio, kad knyga skaitytina kaip romanas) veikalo: „Net šiais laikais, kai kapitalistai iš visų jėgų stengiasi sugriauti kapitalizmą, Airijos bankininkai šioje srityje yra tikri rekordininkai“ (p.86). Kalbama apie 2010 metais pripažintą beveik įvykusį šalies bankrotą. 

Nuo to laiko nemažai visko nutiko, tačiau beatodairiškas vadybinis stilius, aišku, niekur nedingo. Lapkričio 11-ąją, tikriausiai gerokai vakarop prasibrovęs prie savo kompiuterio milijardierius prezidentas vėl pratrūko: „Kada tie kvailiai supras, jog geri santykiai su Rusija yra geras dalykas, kai aš noriu išspręsti problemas su Šiaurės Korėja, Sirija ir terorizmu!” 

Bet įstatymas dėl sankcijų Rusijai praėjusią vasarą JAV kongreso žemuosiuose rūmuose priimtas 419 balsų prieš tris,  Senate – 98-iais prieš du, tai vadinama konsensusu dėl nacionalinio saugumo ir su Rusijos nekentėjais ar kvailiais neturi nieko bendra. 

D.Trumpas po susitikimų su bet kokiu lyderiu (tarkime, Filipinų prezidentu Rodrigu Duterte ar Kinijos lyderiu Xi Jinpingu) pareiškia apie „tvirtą“ draugystę, nes kaip profesionalus komivojažierius negali sau leisti nieko kritiško bet kokio kontrahento atžvilgiu, profesionalo darbas yra parduoti. Iš čia superliatyvų gausa JAV prezidento „Twitterio“ paskyroje. 

Politikavimo tradicine to žodžio prasme atžvilgiu toks stilius tėra aplinkybių nulemtų, nuo kokio tik nori nuoseklumo „išvalytų“ poelgių rinkinys, šio teksto gamintojo vertinimu, ypač elegantiškai dešifruotas rusų publicisto Vitalijaus Milšteino tekste „Netaktiškai ir be kontakto“ („grani.ru“ 11 13, originalo kalba konsonansas pavadinime – beveik be priekaištų). 

JAV prezidentas vengia ilgesnių (išsamių) susitikimų su Rusijos kolega, tačiau nesiliauja siųsti šiam vilties ženklų. Tą galima laikyti strategija, turint galvoje chaosą ne tik prezidento milijardieriaus galvoje, bet ir pasaulyje. Išskyrus aplinkybę, kad patikėjusi „ženklais“ Vladimiro Putino aplinka ištisas paras rengia šefą viltingam susitikimui. Savotiškas Kremliaus „sulaikymas“, jei norite, pirmą kartą per 18 metų trunkančią prezidentavimo karjerą V.Putinui keliantis įniršį, pasimetimą ir viltį. 

Baigiasi (nebūtinai „sąmoningai“ pribaigiama) ne vien politikavimo, bet ko tradicija. Kitas klausimas – ar/kiek tradicija kaip tokia aktuali, tačiau beveik akivaizdu, kad vadyba skverbiasi (būtent) bet kur. Kaip yra nurodžiusi Jeilio universiteto profesorė Marci Shore, Šaltajame kare kovojo ideologijos, kurios vis tiek sietinos su variacijomis prasmės tema, XXI amžius visuotinai naudoja tas pačias viešųjų ryšių metodikas. 

Gyvename alternatyviose realybėse, „The New Yorker“ net publikavo satyrą apie faktų tikrintoją, kuris nualpo po respublikonų debatų. Faktų tikrintojai taktiškai jau paklausi profesija abiejose Atlanto pusėse (tiesa, ne nestabiliems nervams). Visai literatūriška. 

Prisimenate šio amžiaus pradžioje atradimo statusą turėjusį teiginį, kad karą valstybės politiniam dariniui gali paskelbti atskiras asmuo, kai Osama bin Ladenas suorganizavo Rugsėjo 11-osios teroro aktus? 

Tepraėjus niekingai mažai laiko tai jau rutina – lapkričio 12-ąją Kijevo policija sulaikė Ukrainos sostinės turguose uždarbiavusią 60-metę Chmelnickio srities pilietę, kuri tris savaites skambindama iš gatvės taksofonų reguliariai „minavo“ Vyšgorodo hidroelektrinę Kijevo srityje. 

Į eilinį „išminavimą“ vykdavo sprogimų technikai, kriminalistai su tarnybiniais šunimis, ypatingųjų situacijų tarnybos darbuotojai, saugumo tarnybos pareigūnai ir medikai. Moteriškė skambučius kruopščiai registravo bloknote, dabar jai gresia iki 8-erių metų kalėjimo... 

Jei čia ir dabar esama ko pastovaus – nebent egalitarizmo pavasaris. Šia prasme nevalingai prisimintina Jungtinėje Karalystėje ir JAV ką tik Prinstono universiteto istorijos profesoriaus Stepheno Kotkino išleista knyga „Josifas Stalinas. Laukiant Adolfo Hitlerio, 1928–1941“ (“Stalin, Vol. II. Waiting for Hitler, 1928–1941“), kurioje pagrindžiama, jog Sovietų Sąjungos diktatorius svajojo apie jaunus partinius kadrus (ir represijomis valė šiems kelią), kurie pakeistų pernelyg į refleksiją linkusius komunistų partijos funkcionierius-leninistus. 

XXI amžiuje nugalėjusio konsumerizmo versija – dirbk, pirk, mirk. Ciniška gal, bet vektorius ne ypač skiriasi. Kita vertus, tikriausiai geriau vartoti negu žudyti, bet dabar ir vartojama, ir žudoma vienu metu. 

Tikėtina, kad būtent XXI amžiuje artėjama prie konkretumu (konkrečiomis sumomis) grįsto gyvenimo algoritmo išgryninimo, ko patvirtinimų viešojoje erdvėje – kiek nori. Ne ypač kantrus Saudų princas Mohamedas ibn Salmanas Al Saudas užtat kantriai rinko korupcijos faktus apie 200 giminaičių. Kai surinko, pasiūlė šiems išsipirkti iš kalėjimo, šie ir sunešė į Saudo Arabijos biudžetą apie 100 milijardų dolerių. 

Raktiniai žodžiai šiame siužete vis dėlto yra skaitvardžiai. Sumos, konsumerizmas ir technologijų emancipacija – tokie tie XXI amžiaus riboženkliai. Kategoriškai nevertybinis, indiferentiškas mirgėjimas, reikalaujantis apskaičiuoto cinizmo. 

Vis dėlto apie pasibaigusį amžių Zygmundas Baumanas sakė: „Plaukti prieš srovę, ypač tą, kuri labai stipri, visada yra sunku – tai priverčia griežti dantimis, mankštinti raumenis, demonstruojant tvirtą charakterį ir geležinius nervus“. 

Negalėjo nesusidaryti situacija, kurią tas pats Z.Baumanas apibūdino policentrinių ir individualizuotų visuomenių koalicijų jungimusi ad hoc ir tik „vieno klausimo“ dėlei („Lankstumas pakeitė tvirtumą kaip ideali sąlyga siekti tikslų“). 

Apsiribojant vienu klausimu lengviau pasiekti sutarimo – skirtingi interesai, sukrečiantys konfliktai nuslepiami, kad koalicija išliktų, kol pasieks deklaruojamą tikslą. Kai jis pasiektas, nebėra priežasties būti kartu „maišytų populiacijų būryje“ (Hannah Arendt). Būtent, ne plaukti, o slysti. 

Tai ir laikai po ironijos, kai Oksfordo anglų kalbos žodynas „Oxford Dictionaries“ 2016 metų žodžiu paskelbė „post-truth“ (po tiesos), taigi šio šimtmečio 2-ame dešimtmetyje XX amžiaus pabaiga pradėta pamažu protokoluoti, pasak tos pačios H.Arendt, „tradicinis melas“ buvo kuklus, mat skirtas apgauti tik priešui, o ne visiems. 

Prisimenant V.Milšteino dekonstruotą algoritmą, nevisai politiškai korektiškas teiginys apie ir nuogą, ir apsirengusią – štai kur tapatybės takumo klasika. Ir rezultatas – D.Trumpo pavardė „google“ išmeta 207 milijonus nuorodų. 

Rinkodara remiasi kategorišku nepasitikėjimu (ne skepsiu) ir reikalauja veikti pagal algoritmą „nedelsk nė akimirkos ir pasidaryk pats“ – ne tik kažką nuveik, bet ir apsidovanok už darbą ir privalomai prezentuok jį kaip žygdarbį. 

Skirtumas tarp procedūros (gesto) ir turinio natūraliai „išsiplauna“ – visuotinio, isteriško aktyvumo pertekliaus sąlygomis yra logiškai devalvuojamas. Gesto kilnumo (kaip paaugliškai neapibrėžto) laikai tiesiog baigėsi, jį pakeitė konkrečiai reglamentuotas „fair play“. Ir žanras jau kurį laiką ir patikimai persmelktas takumo (ne atakuojamas,  tam nebėra reikalo). 

XXI amžius reiškia ir politizuotą reglamentą, net kai kalbama apie nepriekaištingai nešališką stebėtoją poetą Charlesą Simicių ar Nobelio literatūros premijos veikiausiai nebegausiantį Harukį Muarakamį. 

Na, ir apie literatūrą, kaip visada, remiantis sektinomis (lyg ir pasakėčios žanras) asociacijomis. Rusų televizijos laidų vedėja ir dainininkė Olga Buzova „Instagram Stories“ reitinge lapkritį pranoko (surinko daugiau peržiūrų) JAV realybės šou žvaigždę Kimberly Kardashian. 

Lietuviška versija – Marius Ivaškevičius „Facebooke“ šešių neilgų sakinių žargonu važiuoja ant Kazio Škirpos (vėlgi remiantis sektinomis asociacijomis – kaip „avinėlių tylėjimo“ sąlygomis pjesėje „Madagaskaras“ tyčiojosi iš Kazio Pakšto), ir kai Vidmantas Valiušaitis kokiais 15 tūkstančių spaudos ženklų atsako (www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidmantas-valiusaitis-kodel-smeiziamas-kazys-skirpa.d?id=76312159), nesvarbu, kiek tų tūkstančių – laimi vadyba (vis dėlto 376 komentarai prie publikacijos), taigi tas, kuris pradėjo (iniciatyva jo pusėje). Kaip turbūt supratote, abu siužetus siejantis žodis čia „stories“, kontekstą kiekvienas gali pasirinkti pats. Beje, žeminimo kultūros sociologija turbūt būtų perspektyvi Lietuvoje. Būtų... 

„Deminutyvinis mentalitetas“ visai tinka, tarkime, papildyti tiek semantinį, tiek formalųjį-protokolinį (apie tai minėta), tiek privatų turinį (nebūtinai gelbėjimosi tikslais; yra daug motyvų, pavyzdžiui, egzistencinis pramogavimas, vylius, tas pats žeminimas etc.), kai stoja akimirka į skaitytoją droviai, šelmiškai kreiptis gimtajai literatūrai, tinkamu tonu nurodant, kad ji ir yra vienas paskutinių tiesos bastionų. 

Kaip antai – „Ir nuėjau per laukelius,/ Per žalias gireles,/ Dūsaudamas – vaitodamas, Liedams ašarėles... (Antanas Vienažindys „Dainos“ 1894), „Taip svajojau vaikystėj paklaidžioti/klystkelių vingiais, tačiau/Kiek per greit man išblėso/pašauktųjų, kvailių ir eretikų laužas.“ (Rimvydas Stankevičius „Programinis“; iš rinkinio „Tylos matavimo vienetai“, 2006), „Paskui pėsčią paukštį“ (1988) – literatūrologo Valentino Sventicko, 2007-aisiais dar buvusio Nacionalinių premijų komiteto pirmininku ir 2014 metais tą premiją gražiai pelniusio, knygos pavadinimas. 

Nebe taip svarbu metaforos,  epitetas „lyrinis“ „google“ renka 30 700 nuorodų, 3 milijonų nacijoje su tuo tikrai galima dirbti. Todėl reikliai prašome bet kokią prezentaciją pradėti nuo mūsiškės ezoterinės-ūkinės savimonės „selfie“, nes „selfie“ (savęs fotografija) Oksfordo anglų kalbos žodynas 2013-aisiais irgi išrinko metų žodžiu. 

Immanuelio Kanto imperatyvas, kad asmuo visada turi būti traktuojamas kaip tikslas, o ne priemonė, pasirodo, reiškia galutinę konsumerizmo pergalę, ir mes tinkamai tą supratome. Nesukite galvos dėl „truth“ ar „posttruth“ – jokių baltų siūlų, viską sutvarkysime... 

Protokoliškai „įbetonuotas“ lyrinis ego kaip tinkamumo etalonas ir bet ko matas – šia prasme vienoje tokioje sociokultūrinėje erdvėje XX amžius nesibaigė, ir nelabai aišku, ar apskritai kada baigsis. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.