Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Šis priežodis tinka ir kalbant apie Kalėdų istoriją – Jėzaus gimimą vaizduojančią prakartėlę.
Kone prieš aštuonis amžius pirmoji prakartėlė Italijoje buvo sukurta šventojo Pranciškaus prašymu. Sekdami jo pėdomis ir šiandien žmonės vizualiai atkartoja prieš du tūkstančius metų nutikusią istoriją.
Kai kurios šeimos prakartėles kuria pačios. Kitos mieliau įsigyja ar eina į miestą pasigrožėti meistrų sukurtomis.
Kai kas dar atmena ir tradiciją važiuoti per bažnyčias ir apžiūrėti ten pastatytas prakartėles. Vis dėlto pastebima, kad šis Kalėdų simbolis vis labiau nublanksta prieš eglutę, blizgučius ir dovanas.
Kuria su vaikais drauge
Kauniečių Mariaus ir Elenos Mickevičių pora bei keturi jų vaikai ketvirtus metus patys kuria prakartėlę savo namuose.
„Žiūrėjome filmą apie šventąjį Pranciškų ir matėme istoriją, kaip jis sukūrė pirmąją prakartėlę. Mus tai palietė.
Vaikai bažnyčioje ėmė pastebėti prakartėles. Iš pradžių pradėjome kurti advento vainiką, žvakes, o tada ir prakartėlę bei advento kalendorių“, – pasakojo E.Mickevičienė.
Dešimties Benediktas, septynerių Amelija, penkerių Bernardas ir trejų Gabrielius greitai pamilo šią tradiciją. „Šiemet prakartėlę nunešėme į mokyklą, kur vyksta prakartėlių konkursas. Vaikams namie kažko trūksta, net galvojame dar vieną pasigaminti“, – šypsojosi kaunietė.
Prakartėlės karkasą šeima gamina iš gamtos gėrybių. Tėvas su vaikais miške prirenka medžio žievės, kerpių, akmenėlių, pušų spyglių, kitų gėrybių. Kai „namelis“ ir aplinka paruošti, darbo imasi mama ir dukra.
Figūrėlės iš pradžių buvo žaislinės. Vėliau Jėzų, Mariją ir Juozapą šeima nulipdė iš vaško ir aprengė lininiais drabužiais.
O šiemet šiuos ir kitus veikėjus sukūrė iš vilnos. „Gyvūnėlius nusižiūrėjome darželyje – iš kartono iškirpome kojytes bei galvytę, o kūnelį apvėlėme vilna. Kitus personažus kūrėme eksperimento būdu“, – sakė E.Mickevičienė.
Prakartėlę papildė ir keturi piemenėliai iš vilnos. Jie simbolizuoja keturis Jėzaus laukiančius Mickevičių vaikus.
Mažieji mielai meldžiasi prie svetainėje ant komodos išdėliotos prakartėlės. „Antraisiais metais, kai pagaminome prakartėlę, Amelija atsiklaupė ir ėmė melstis į Jėzų. Tada supratau, kad vaikams prakartėlė labai svarbi“, – pasakojo šeimos motina.
E.Mickevičienė prisiminė ir savo tėvų tradiciją per adventą važiuoti per bažnyčias ir žiūrėti prakartėles. „Tai man buvo miela ir labai įdomi tradicija. Ilgainiui ji išnyko.
Dabar, kai auginu vaikus, norėtųsi atgaivinti šią tradiciją ir pamatyti, kokios skirtingos bažnyčiose prakartėlės“, – sakė kaunietė.
Turėtų būti artima šeimoms
Prakartėlės tikslas ir XIII amžiuje, ir šiandien liko toks pat – priartinti Jėzaus gimimą prie dabarties žmonių. „XIII amžiaus pradžioje šventasis Pranciškus norėjo labiau priartinti gimusį Jėzų ir Šventosios Šeimos džiaugsmą prie žmonių.
Jis suvokė, kad taip apsireiškė Dievo Tėvo valia – dar labiau priartino prie žmonijos išganymo įvykius. Žvelgiant į prakartėlę galima apčiuopiamai tai išgyventi“, – pasakojo Kauno Šv.Jurgio konvento gvardijonas brolis Paulius Bytautas.
Prakartėlė, anot dvasininko, turėtų būti labai artima visoms šeimoms. „Prakartėlė yra gyvas šeimos pavyzdys – vaizduojama Šventoji Šeima. Ten buvo Jėzaus, Juozapo ir Marijos šeimos bendruomenė, o mūsų namuose yra mūsų šeimų bendruomenės“, – aiškino kunigas.
Jis yra pastebėjęs, kad daugelyje įstaigų ir namų dažniausiai papuošiamos eglutės. Prakartėles prisimena tik retas kuris. „Prakartėles dažniausiai turi bažnyčios, visur kitur daugiausia eglutės.
Vis dėlto ne vien prakartėlėmis praktikuojamas tikėjimas, tikėjimas – tai gyvenimas, o prakartėlė – tik detalė“, – aiškino pranciškonas.
Atsiprašė už paimtą avelę
Kad kalėdinė istorija prakartėlėse tampa prieinamesnė dabarties žmonėms, pastebėjo ir tautodailininkas Adolfas Teresius.
Jo kurta Šventoji Šeima jau aštuoniolika metų džiugina kauniečius. „Man patinka, kad prakartėlė nėra aptverta nuo žmonių. Žmonėms svarbu pačiupinėti, paliesti, ypač mažiems vaikams.
Prieš kelerius metus yra buvę, kad vėlai vakare nuvažiavome prie prakartėlės. Išgėręs jaunimas šėlo, buvo paėmę avytę, su ja paveikslavosi.
Pasakiau, kad su mano darbais taip nesielgtų. Jie ėmė nuoširdžiai atsiprašinėti: „Mes nieko pikta ir blogo nenorėjome“, – prisiminė A.Teresius.
Menininkas įsitikinęs, kad prakartėlė turėtų nukonkuruoti visus kalėdinius blizgučius. „Prakartėlė – visų kalėdinių renginių centrinė figūra. Visuomenė nori įteigti, kad Kalėdos yra tik šventė, tik blizgučiai, bet taip nėra.
Man įdomi ir pati šeimos tema. Prakartėlė – daugiafigūris kūrinys. Ne taip dažnai privaloma sukurti tiek daug skulptūrų. Juk turi būti ir Trys Karaliai, ir Šventoji Šeima, ir avytės bei kiti gyvūnėliai“, – kalbėjo skulptorius.
Jis pripažino, kad kasmet Kalėdoms prie katedros apgyvendinama Šventoji Šeima nėra pats geriausias jo kūrinys.
„Ji pirmiausia turėjo stovėti Laisvės alėjoje, skubėjome padaryti figūras, kad spėtume iki Kalėdų. Tačiau tik po kelerių metų buvo susitarta, kad ji atsiras prie katedros. Ir visai gera vieta, sakyčiau. Ją aplankyti gali ir kas nori, ir kas netyčia praeina“, – kalbėjo menininkas.
Namuose garliaviškis saugo dar gražesnį dirbinį – iš 900 metų senumo ąžuolo išdrožtas dešimt skulptūrų.
Tautodailininkas tikino, kad jei Kaune būtų surengta prakartėlių paroda, ir jis, ir kiti kūrėjai turėtų ką parodyti.
Pakvietė šeimas dalyvauti konkurse
Pranciškonai Lietuvoje antrus metus surengė prakartėlių konkursą, kuriame pakvietė dalyvauti šeimas. Kauniečiai konkursui pateikė arti keturiasdešimties kūrinių.
Anot organizatorių, bendras darbas namuose suartina šeimas, jų nariai skiria daugiau laiko vieni kitiems. Konkurse dalyvavo ir mokyklos, ir šeimos, ir kitos bendruomenės.
Bene aktyviausiai konkurse pasirodė Kauno darželio-mokyklos „Šviesa“ bendruomenė.
Jau lapkričio viduryje 3–11 metų vaikai ir jų tėvai buvo pakviesti gaminti prakartėlių.
Per dvidešimt šeimų sukūrė prakartėles iš medžio, popieriaus, nėrinių ir net lego detalių.
Reiškia gyvulių aptvarą ir ėdžias
Pirmoji prakartėlė buvo sukurta 1223 metais Grečo miestelyje, Italijoje. Išvertus iš lotynų kalbos žodis prakartėlė reiškia „gyvulių aptvarą“ ir „ėdžias“.
Ją šventojo Pranciškaus prašymu įkūrė miestelyje gyvenęs turtingas ir pamaldus žmogus, vardu Jonas.
Pranciškus nurodė jam pavaizduoti Betliejuje gimusį vaikelį, kaip jis buvo paguldytas į ėdžias, kaip gulėjo ant šieno, kaip šalia stovėjo jautis ir asilas.
Miestelėnas kruopščiai paruošė ėdžias, atnešė šieno, atvedė jautį ir asilą. Taip Grečo miestelyje buvo sukurta pirmoji prakartėlė.
Vėliau pranciškonai, benediktinai ir jėzuitai aktyviai skleidė šią tradiciją ir ji paplito daugelyje pasaulio šalių.
