Profesorius stovėjo prie garsiojo architekto Vytauto Čekanausko pastato istorijos ištakų, jį atidarė 1967-aisiais, o vakar, gruodžio 27-ąją, padarė tai dar kartą po dvejus metus trukusių Kompozitorių namų atnaujinimo darbų.
2016-ųjų sausį niekas nesiryžo prognozuoti, kada šis remontas bus užbaigtas. Tuomet dėl susidėvėjusios elektros laidų instaliacijos įsižiebęs gaisras stipriai apgadino dalį patalpų. Kompozitorių namų salė baugino lankytojus pajuodusiomis lubomis ir tvyrančiu degėsių tvaiku. Reikėjo pakeisti grindų dangą, elektros instaliaciją, sutvarkyti apšvietimą, pertinkuoti sienas ir atlikti daugybę kitų darbų.
Ir štai – nelaimės pėdsakų nė ženklo, šiaurietiškos modernizmo architektūros perlas švytėte švyti visu grožiu. „Šviesaus atminimo V.Čekanauskas prisikėlęs net nepastebėtų, kad salė buvo apgriauta ir apdegusi: puikiai viskas sutvarkyta”, - džiaugėsi V.Laurušas.
Pastato remonto darbus organizavo, administravo ir prižiūrėjo valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai” iš valstybės rezervo gautomis lėšomis.
Kaip šventiniame vakare minėjo architektūros istorikė Marija Drėmaitė, Kompozitorių miestelis Žvėryne neturi analogų pasaulyje. Niekur nėra tokio kūrėjų reikmėms pritaikyto kotedžų kvartalo su perklausų sale – taip kadaise vadinti Kompozitorių namai.
Pasak V.Laurušo, miestelio statybų sumanytojai turėjo daug konkurentų, bet kompozitoriams pavyko išplėšti sklypą prestižinėje Vilniaus vietoje savo reikmėms. Tiesa, su sąlyga, kad statybos bus pradėtos per vienerius metus, tad šiems baigiantis labai skubėta išrausti bent duobę.
„Daug pirmųjų kotedžų gyventojų jau išėjo Anapilin, jų namuose gyvena vaikai, bet senoji dvasia išliko. Kiekvienas namas turi savo istoriją, kaip ir ši salė”, - kalbėjo V.Laurušas.
„Kompozitorių namai – mums didelė dovana. Jie turi galingą kultūrinį potencialą. Norime jį išnaudoti kuo geriau. Viena mano svajonių – paversti pastatą daugiafunkciniu kultūros centru, atverti renginiams dar neprieinamas visuomenei jo erdves”, - dalijosi idėjomis Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius.
O kol staybininkai dėlioja paskutinius renovacijos akcentus, lankytojai kviečiami užsukti į Kompozitorių namų atidarymui skirtą parodą kambarėlyje prie salės.
Ji supažindina su pirmaisiais Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) leidiniais ir vintažiniu Kompozitorių sąjungos inventoriumi.
„Smagu, kad vėl turime kur rinktis, dalytis kūrybos idėjomis, patirtimi, džiaugtis ir liūdėti, spręsti problemas”, - džiaugėsi M.Natalevičius.
Kompozitoriams, galima sakyti, pasisekė, kad gaisras nepadarė neatitaisomos žalos jų kūrybos saugykloms. Tiesa, sudegus aparatinės patalpai, buvo sunaikintos 1960-2015 metais darytos Lietuvos kompozitorių muzikos įrašų skaitmeninės kopijos. Tačiau jas galima atkurti.
Laimė, kad nenukentėjo Kompozitorių namuose saugomi magnetinių juostų ir popierinių rankraščių archyvai. Nuo 2000-ųjų kaupiamos kompozitorių muzikos kompiuterinės garso įrašų bylos taip pat išliko.
Pirmajame po gaisro renginyje, sutapusiame su tradicinėmis kompozitorių metų palydomis, kūrėjai galėjo ne tik prisiminti unikalią Kompozitorių namų istoriją (daug įdomių jos niuansų atskleidė M.Drėmaitė), bet ir panardyti po Kompozitorių sąjungos bei LMIC muzikos archyvų lobyną kartu su šventiško grojaraščio sudarytoju muzikologu Linu Paulauskiu.
