Būdama ir teoretikė, ir praktikė V. M. Krakauskaitė vienintelė iš gausaus muzikologų būrio visą savo gyvenimą ir darbus paskyrė vaikų muzikiniam auklėjimui. Nors pastaruoju metu 94-uosius gyvenimo metus eidama V.M.Krakauskaitė visuomenėje nebesirodė, jos darbai liudijo intensyvią veiklą.
V.M.Krakauskaitė gimė Kaune, čia baigė mokytojų seminariją ir Kauno universiteto Filologijos fakultetą bei Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Nors studijavo tolimas menui specialybes, visada domėjosi muzika.
Pedagogė buvo baigusi Vilniaus muzikos mokyklos E.Laumenskienės fortepijono klasę, vėliau - Kauno konservatorijos prof. B. Dvariono fortepijono klasę. Kartu ji dar studijavo Kauno universitete, kur įgijo lituanistės specialybę. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, V.Krakauskaitė persikėlė į Vilnių, kur studijavo Muzikos istorijos katedroje pas akademiką J. Gaudrimą.
Toks platus išsilavinimas labai pravertė dirbant su vaikais. Pedagogė dirbo Kauno mergaičių vaikų namuose, kur motiniškos šilumos ir globos laukė didelis būrys našlaičių. Vaikų namuose V.M. Krakauskaitė organizuodavo vaikų meno ratelius, chorą, rengė vaidinimus. Jau tada buvo pastebėtas didžiulis vadovės atsidavimas vaikams.
Keturiolikos metų sulaukusios vaikų namų auklėtinės turėdavo palikti vaikų namus ir gyventi savarankiškai. V.Krakauskaitė priglaudė dvi namų vaikų mokines Izabelę Meilytę ir Eugeniją Sutkutę. Pati gyvendama labai kukliai ji ryžosi padėti paauglėms atsistoti ant kojų, jos užaugo tvirtos ir darbščios. Po daugelio metų V.Krakauskaitė ėmė rūpintis ir auginti vaikų namų auklėtinį našlaitį Eduardą Kaniauską. Jos padedamas, E.Kaniauskas baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau LMTA.
Dar studijuodama V.M.Krakauskaitė pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia, be pedagoginio darbo, ji organizavo fonoteką, vadovavo muzikos teorijos skyriui ir leido sienlaikraštį „Muzikos garsai“, įkūrė tautosakos būrelį, vykdavo su vaikas į etnografines ekspedicijas. Jos iniciatyva buvo sudaromi mokyklos mokinių užrašytų liaudies dainų rinkiniai.
„Su Vida visada buvo lengva dirbti. Ji buvo visų pagalbininkė, nes jau nuo seno žinojo darbo mokykloje specifiką. Ji padėdavo sudaryti tvarkaraščius, ruošdavo vaikams stendus, rengė viktorinas, kvietė į mokyklą kompozitorius. Visa tai artindavo vaikus prie muzikos. Per daugelį darbo su vaikais metų V.Krakauskaitė matė, kad visi vaikai yra imlūs ir galima daug su jais nuveikti.
Mokykloje ji ėmė taikyti sistemą, kai kiekvienai klasei dėsto vienas mokytojas – ir solfedžio, ir ritmiką, ir dainavimą, ir muzikos literatūrą. Savo vadovėliuose ji taip pat siekė visas disciplinas sujungti. V. Krakauskaitė sugebėdavo, regis, be didelių pastangų įskiepyti vaikams meilę muzikai. Dirbadama su vaikais visada taikė žaidimų formą“, - pasakojo velionės draugė ilgametė Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Minkevičienė.
V.Krakauskaitė visą laiką domėjosi kitų mokyklų veikla, lankė kvalifikacijos kėlimo seminarus, vykdavo į konferencijas anuometinės TSRS ir užsienio šalyse. 1969 m. ji stažavosi Zalcburgo Carlo Orffo institute. Norėdama su muzikinio ugdymo naujovėmis supažindinti ir Lietuvos mokytojus, į Vilnių ji pakvietė C.Orffo instituto profesorių Pjerą van Hauwe.
Jis skaitė paskaitas mokytojams, vedė parodomąsias muzikinio ugdymo pamokas. Vėliau P. van Hauwe padėjo V. Krakauskaitei atsigabenti į Lietuvą C. Orffo instrumentų, kuriais daug metų naudojosi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai.
V.M.Krakauskaitės vaikų muzikinio estetinio ugdymo iniciatyvos buvo pavyzdys ir kitoms tuometinėms sąjunginėms respublikoms. „Jaunojo pianisto“ pavyzdžiu Maskvoje buvo pradėti spausdinti spalvoti, iliustruoti fortepijono pradžiamoksliai, jos dėka atsirado kūrybinių pratimų knyga fortepijonui „Zadanja dlia razvitija samostojatelnych navykov pri obučenii fortepijannoj igre“ (1964). Bendrojo lavinimo mokykloms skirtas vadovėlis „Muzika“ paskatino parengti analogiškus vadovėlius kitur.
Tačiau daugiausia V.M.Krakauskaitė nuveikė Lietuvai. Ji parengė daug metodinių muzikinio ugdymo darbų, kurie ne visi buvo išspausdinti ir daugelis plito tiesiog rankraščiais. Ji nuolat propagavo lietuvišką muziką radijo laidose, rengė radijo valandėles vaikams ir jaunimui, dvejus metus vedė radijo muzikos pamokėles pradinių klasių mokiniams.
Moteris reiškėsi ir spaudoje, keldama muzikinio ugdymo problemas. Būdama “Vagos” leidyklos meno tarybos narė, ji stengėsi, kad į leidyklos planą būtų įtraukiama daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių bei muzikos knygų vaikams.
Suvokdama, jog pagrindinis vaiko auklėtojas yra mokytojas, V.Krakauskaitė ėmė dėstyti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, vadovavo mokyklinei praktikai. Už nuopelnus dirbant su vaikais 1968 m. jai suteiktas Nusipelniusios mokytojos vardas.
Kaip prisimena su muzikologe dirbę kolegos, per ilgą jos muzikinės praktikos laikotarpį išryškėjo paprastais ir aiškiais tikslais paremti pedagogės veiklos principai. Ji visada siekė, kad muzika taptų džiaugsmu vaikams.
Visais gyvenimo etapais V.Krakauskaitė siekė, kad muzikinis ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams. Ji norėjo, kad muzikinis vaikų repertuaras remtųsi savo tautos folkloru. V. Krakauskaitė nuolat pabrėždavo, kad tik įtraukus vaikus į kūrybinę veiklą išugdomas noras aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, savarankiškai mąstyti interpretuojant kūrinį, improvizuoti bei žavėtis muzika.
Atsisveikinimas su legendine Mokytoja - antradienį, sausio 23 d. nuo 14 valandos laidojimo namuose prie Petro ir Povilo bažnyčios. Karstas išnešamas trečiadienį, sausio 24 d. 11 valandą. Laidotuvės vyks Kaune.
