Šiuo metu 78-erių A.Sutkus daugiausia laiko praleidžia tvarkydamas savo įspūdingą fotoarchyvą. O atsakydamas į lrytas.lt projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus pasižvalgė ir po tolimiausius atminties archyvo kampelius.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau ir augau gražiausioje Lietuvos vietoje – kur Zapyškio bažnyčia, šalia Nemuno. Kluoniškių kaime, vienkiemyje. Buvo smagu. Psichoanalitikai negalėtų pateisinti jokio blogo mano darbo, nes augau pas senelius – labai mylimas.
Aplink – laukai, o kiek toliau – Kazlų Rūdos miškas, kur partizanų štabai. Nebuvo labai ramu: naktį – žaliukai, o dieną – stribukai. Gerai, kad iš tolo matydavosi, jei kas ateina. Dar užtekdavo laiko pabėgti ir pasislėpti. Nežinojai, kas pabels naktį į langą. Ar žaliukai, ar nepažįstami? O gal stribai.
Nuo tų laikų bijau miegoti pirmame aukšte.
– Smarkiausiai į atmintį įsirėžęs vaikystės prisiminimas?
– Krikštas. Sūrus vanduo. Man buvo beveik dveji metai.
Kitas labai ryškus prisiminimas, kaip po ankstyvųjų Velykų ryto Mišių bėgi iš bažnyčios. Jau po išpažinties, gavęs išrišimą už visus „mirtinus griekus“. Leki per laukus, sustoji, o vieversys kad duodasi, kad gieda.
– Smagiausia lietuviška šventė? Kaip švenčiate jūs?
– Man jau 78 metai, tai kiekvieną rytą – gimtadienis, o kiekvieną vakarą – vardadienis.
Na, o kalbant rimtai, tai man didelė šventė – Antaninės. „Šventas Antanai, dūšių patrone, sakyk, kur dingo trys milijonai“.
Mėgau Dainų ir etnografinių ansamblių dainingas šventes.
– Pati gražiausia jums Lietuvos vieta?
– Nemunas nuo Zapyškio kalno. Atsimenu vaikystėje matytą vaizdą, kai Nemuno potvynio metu upe plaukė namas su kaminu, o ant to kamino – gaidys. Net ir Zapyškio bažnyčią būdavo, apsemia – pro šalį plaukdavo lytys.
Ant to kalno buvo dvaro sodas, kuris jau buvo nacionalizuotas, o kitoje pusėje – klebono sodas. Čia buvo saldinių obuolių, o dvaro – ne. Tai mes lipdavome į klebono sodą, o kai reikėjo eiti išpažinties: „obuolius vogiau“. Iš kur? Iš sodo. Kurio? Ant kalno. Kurioje kalno pusėje? Neatsimenu...
Zapyškis buvo stribų ir žaliukų kryžkelė. Į netoliese buvusį Braziūkų kaimą tai net stribai neidavo, o rusų kariuomenė aplenkdavo.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Neringa – su visais miesteliais.Tai mano jaunystės miestas. Kai pradėjau ten važinėti man buvo šiek tiek virš dvidešimties. Ten susipažinau ir su a.a. Aukse, būsima mano žmona. Nuvažiavome rašytojų sąjungos autobusu, buvome jauniausi iš tos kompanijos. Patraukėme į kopas ir užsibuvome.
Kai grįžome, pasirodė, kad mūsų jau valandą visi autobuse laukė. Vadovas išvadino piemenimis. Aš jį pilnai palaikiau! O grįžtant Auksė padėjo man ant peties galvą ir užmigo.
O svarbiausia, Nida. Juk septynerius metus dariau fotografijų albumą apie Neringą. Buvo išleisti penki šio albumo leidimai trys – Lietuvoje, du – Vokietijoje.
Važiuodavau ten žiemą, rudenį, vasarą ir pavasarį. Apie penktą ryto pabundu, įsijungiu radiją: „Neringoje geras oras“. Skambinu draugams: „Važiuojam!“. Susidedu juostas, aparatūrą ir naujausias žiguliukas rauna 130 kilometrų per valandą greičiu.
Koks ten pavasarį grožis! Koks žydėjimas! Apskritai, Neringa – stebuklinga vieta, ten yra kažkas žmogui nepažinaus.
Esu suskaičiavęs, kad mano spalvotų fotografijų albumai sovietmečiu išleisti maždaug 300 tūkstančių tiražu. Kaip trijų milijonų šaliai – tikrai daug.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Įspūdį daro prezidento Antano Smetonos asmenybė. Jei palyginsime jo išsilavinimą su dabartinių politikų, tai jis – akademikas. Kaip ir dauguma anuometinės nepriklausomybės politikų.
Vytautas Landsbergis, kuris iš tiesų buvo šalies vadovas labai sudėtingu laiku. Man atrodo, kad iki šiol deramai neįvertintas jo nuopelnas – nuolatinis nepriklausomybės nuo Rusijos akcentavimas. Kai žiūri įrašą, kaip jis SSSR Aukščiausiosios tarybos suvažiavime Michailui Gorbačiovui rėžė kalbą, aiškiai supranti, koks jis tuomet buvo drąsus ir teisus. Ir dabar jis – teisus.
Išskirtinės asmenybės – Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, Algirdas Brazauskas.
– Lietuvos asmenybė – menininkas, politikas ar kitas žmogus, su kuriuo norėtumėte papietauti ir nuoširdžiai pasikalbėti?
– Dažniausiai, su kuo noriu, su tuo ir papietauju. Arba aš pasikviečiu, arba mane pasikviečia.
Labai vertinu pokalbius su sąjūdiečiu, Nepriklausomybės akto signataru, ir, tiesiog, bičiuliu Petru Vaitiekūnu. Kai jis būna Lietuvoje, tai ir papietaujame, ir pasišnekame.
Tik nebegaliu pasikviesti pietų a.a. gydytojos Stasės Mičelytės, dar 1968 metais išgelbėjusios man gyvybę.
– Mėgstamiausia lietuviška daina?
– „Suvalkijos berniokas“. Neklausk, ar myli, ar nemyli./ Graži gėlė ne tik rūta./ Jei tavo širdį ji apvylė,/ ne tavo daliai ji skirta./Todėl pašvilpauki, bernioke,/ iš Suvalkijos lygumų./ Tik tu ir vėjas šitaip moka/ pašvilpaut tyliai prie namų.... Iki šiol švilpauju kartu su vėju!
– Mėgstamiausia lietuviška prekė, kurią mielai vežtumėte draugui lauktuvių?
– Juoda kaimiška duona. Niekur pasauly tokios nekepa.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Silkė su bulvėmis. Mano senelis turėjo tik penkis hektarus žemės ir šešis vaikus. Močiutė viena akimi akla buvo – reikėjo pas daktarus vežioti. Tai pas mus pasninkas būdavo itin dažnai. Ir ne su silkėmis, o su kiaušiniene ir arkliena.
Senelis parduodavo veršelį ir už tuos pinigus kelis mėnesius arklieną galėdavo turguje pirkti. Pigiausia mėsa pokario metais buvo. Ir valgydavome... O kieta, o neskani! Rūpužėle, iki šiol atsimenu.
Naktį miškinius maitindavom, o kai dieną stribai ateidavo, tiems taip pat tekdavo duoti. Tai mums patiems nedaug ko valgomo ir likdavo.
Dar nebuvau mokinys, turėjau draugą, kurio senelių ūkis buvo keliasdešimt hektarų, jų svirnas – už mūsų namą didesnis. Atsimenu, jam blynų prikepta, o jis: „Nenoriu, nevalgysiu!“. O aš prie durų sėdžiu, nes jo močiutė toliau neleido, kad namų nepripėduočiau. Tai močiutei ir sakau: „Jei Algiui sunku, gal aš galėčiau jam padėti?“. Nedavė blyno. Tas pažeminimo jausmas ir gėda...
O silkė atsirado gerokai vėliau. Buvau dvidešimtmetis, gydžiausi Kulautuvos sanatorijoje. Metus reikėjo bedruskės dietos laikytis. Kai išleido, gydytojai atšaukė dietą. Galima, pasakė, nors ir visą silkę. Tai aš nusipirkau silkių dėžę ir suraitojau visus tris kilogramus. Nuo tada ją ir pamėgau.
Studijuodamas VU gyvenau L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje Istorijos fakulteto bendrabutyje. Buvau liesas kaip sliekas, bet esu laimėjęs kiaušinienės iš dvidešimt keturių kiaušinių ir dvidešimt keturių cepelinų valgymo varžybas.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Penkių neišrinksi. Visa kalba unikali, sudėtinga. O dar tarmės! Mane pralinksmina kaimų pavadinimai. Šalia mano Kluoniškių gretimas kaimas buvo Dievogala. Yra kaimas Velniakalnis. Ir Puskelniai – puikūs.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Čia kietai. Darbštumas. Kantrybė. Pavydas, visoks.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“. Galima ir vežėčias sudaužyti, ir arklį nuvaryti. Tai atitinka mūsų vyriausybių politiką.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– ....myliu. Ir žmonės man čia suprantamiausi. Tai turbūt ir yra svarbiausias dalykas.
Dabar vyksta akcija „Keliu vėliavą“. Keldami vėliavą nulenkim galvą prieš visus mūsų savanorius, partizanus ir tuos, kurie Sibire žuvo. Prisiminkim visus, kurie savo gyvybėmis sumokėjo už galimybę turėti savo valstybę.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga?
– Išlikti, neišnykti. Kita vertus, to norėtųsi palinkėti ne tik lietuviams, bet visiems Lietuvos žmonėms: žydams, totoriams, lenkams, rusams ir visų tautybių mūsų piliečiams, kurie išliko per istorines negandas.
