Nemažą orkestro dalį sudaro Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Prieš koncertų turnė Tartu vykusius meistriškumo kursus (vasario 2-9 d.) su kolegomis iš kitų šalių vedė ir LMTA dėstytojai.
Jūsų dėmesiui LRT „Klasikos“ programos laidoje „Ryto allegro“ vykęs pokalbis su projekto dalyviais: LMTA studente, fleitininke Ugne Čepulyte, tūbos klasės dėstytoju Laimonu Masevičiumi bei Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėju, obojininku prof. Robertu Beinariu. Kalbino Laima Ragėnienė.
– Baltijos šalių akademijų orkestras atsirado pernai kaip pilotinis projektas – lyg pabandymas, ar pavyks trims Baltijos valstybių akademijoms suburti bendrą didžiulį kolektyvą.
Robertas Beinaris: Orkestras atsirado pernai, suvienijus trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – akademijų pajėgas. Projektas pavyko – mačiau tą jaunatvišką ir labai profesionalų muzikavimą. Dabar orkestras ir jo veikla dar įspūdingesni: visos trys šalys mini šimtmečius, tad susivieniję į bendrą kolektyvą atliksime nuostabios lietuvių, latvių ir estų muzikos. Tokio orkestro idėja neabejotinai puiki, manau, kad šis kolektyvas turi dideles perspektyvas.
– Įdomu, kam priklauso idėja, pirminė iniciatyva suburti Baltijos akademijų orkestrą?
– Pirmieji iniciatyvą parodė latviai. Jie pradėjo kalbėti apie bendrą orkestrą, o toliau visi kartu šią mintį gvildenome. Dalyvaujame tolygiomis sąlygomis, beje, šiais metais ypač didelė mūsų studentų delegacija. Visi labai draugiškai, noriai bendradarbiauja.
– Idėja priklauso latviams, Baltijos šalių akademijų orkestro meno vadovas yra estų dirigentas Kristjanas Jӓrvi, o kokia yra lietuvių pozicija?
– Stipriausi muzikantai! (Juokiasi.)
- Gerbiamasis Laimonai, kada jūs prisidėjote prie šio projekto?
Laimonas Masevičius: Nuo šių metų profesoriaus R.Beinario kvietimu, nes ir mūsų akademijoje dirbu su varinių pučiamųjų grupe.
BAO – tai ne tik simfoninis orkestras, kuriame susitinka geriausi jaunieji Baltijos muzikantai, bet ir didžiulis meninis reiškinys. Čia jaunuoliai iš skirtingų šalių susipažįsta, ateityje jie bus kolegos – Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje, o gal Vokietijoje ar kitoje šalyje; nežinia, kur jų kelias nuves. Muzikanto tokia profesija, kad jis gali metus dirbti, pavyzdžiui, Vokietijoje, kitus – Prancūzijoje, po to sugrįžti į Lietuvą, o vėliau vėl kur nors iškeliauti.
Kitas aspektas, kad Estijoje, Tartu, rengiami ir meistriškumo kursai, tad visi BAO dalyviai laimi dvigubai. Papildomai visus motyvuoja toji simbolinė šimtmečio tema. O turnė nuo Estijos iki Vokietijos – didžiulis saldainis, nes tai leis pamatyti rezultatą.
Esu ir pats anksčiau dalyvavęs panašiuose projektuose, tad puikiai suprantu naudą mūsų jaunimui būti jo dalimi.
– Ugne, ar didelė konkurencija buvo pakliūti į šį orkestrą? Jūs pirmą sykį jame grojate?
Ugnė Čepulytė: Pirmą. Konkurencijos buvo, norą dalyvauti galėjo reikšti kiekvienas akademijos studentas. Dėstytojų užduotis buvo atrinkti, kas tinkamiausias, kas geriausiai galėtų atstovauti šaliai ir akademijai.
Labai džiaugiuosi, kad patekau. Esu paskutinio kurso studentė ir labai smagu, kad baigiant akademiją man buvo suteikta ši galimybė. Dvi savaitės kursų – labai intensyvios, jau esu dalyvavusi panašiame projekte, tik su kitu orkestru. Ypač didelio įkvėpimo ir kartais iš karto net sunkiai aprėpiamą žinių koncentratą kiekį suteikia dirigentai.
– Robertai, toks projektas yra kaip muzikinių, kultūrinių tiltų tiesimas tarp valstybių?
Robertas Beinaris: Bendradarbiavimas visada gerai. Mes nekonkuruojame, iš tiesų visos trys akademijos siunčia savo stipriausius studentus, puikius pedagogus, ryškius dirigentus.
Mes su Laimonu BAO esame atsakingi už pūtikų grupę. Smagu matyti, kad čia susirenka bendruomenė, kuri siekia maksimalaus rezultato. Kiekvienas studentas, įsiliedamas, kaip aš sakau, su 200 procentų motyvacija, su noru pasisemti žinių, šio darbo vaisiais naudosis dar keletą metų. Jaunas žmogus gal kartais ir nesuvokia visu 100 procentų, kiek daug tokie projektai jam suteikia, tačiau praeina šiek tiek laiko ir supranti: jeigu ne tai, aš turbūt nebūčiau ten, kur esu.
Tai išties yra įspūdingi dalykai. Juk kas yra orkestras? Tai vienas didingiausių mūsų profesionaliosios muzikos kultūros reiškinių: simfoninis orkestras turi daugybę spalvų ir galimybių – jis tarsi didžiulis organizmas, kuriame kiekvienas instrumentas ar instrumentų grupė atlieka savo funkciją (pvz., violončelės ir kontrabosai – tai tarsi fundamentas, ir t.t.). Viską valdo dirigentas.
Orkestrantai kartais sako: mes galime pagroti ir be dirigento. Na taip, bet (gal nesupyks dirigentai dėl mano palyginimo) dirigentas yra savotiškas maistas orkestrui: žmogus gali dieną ar kelias nevalgyti, bet toliau organizmas pradeda silpti. Man gražu, kai visi orkestro komponentai susijungia į bendrą lydinį ir jis nepriekaištingai veikia, vedamas dirigento. Kai orkestras pasileidžia muzikiniam skrydžiui, po koncerto išeini savotiškai pusę metro virš žemės.
Aš pats esu ne vienerius metus grojęs orkestre ir pastebėjau dėsningumą: jei koncerte kuris nors iš orkestrantų suklysta – visko būna, mes ne robotai – ta bacila persiduoda kitiems. Bet jeigu koncertas puikiai, tobulai sekasi, tai net jei kūrinyje yra, kaip kartais sakoma, „silpnų vietų“, visi sugroja geriau, nei skambėtų iš nudailinto įrašo. Simfoninis orkestras daugeliu požiūriu, taip pat ypač plataus repertuaro prasme, yra nepaprastas reiškinys.
– Kiek dirigentų dalyvauja BAO projekte ir kas jie? Jau paminėjome orkestro meno vadovą K.Jӓrvi.
– Yra trys dirigentai – mūsų Modestas Barkauskas, latvis Guntis Kuzma ir jūsų minėtasis K.Jӓrvi. Visi trys – puikūs dirigentai, supažindinantys studentus su nuostabiomis interpretacijomis, suteikiantys neįkainojamų žinių.
Ugnė Čepulytė: Iš tiesų dirigentai yra iškilūs. Kaip žinome, M.Barkauskas neseniai laimėjo prizą viename svarbiausių dirigentų konkursų Europoje (Grzegorzo Fitelbergo Katovicuose. – Red.), yra naujasis Šv.Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas. Man teko groti mūsų akademijoje jam diriguojant: tai nepaprastos erudicijos žmogus, kita vertus, jis turi išskirtinę dovaną bendrauti ir perteikti žinias labai aukšta bendravimo kultūra.
Esu mačiusi diriguojantį ir K.Jӓrvi. Žinant, kad tai pasaulinio lygio dirigentas, norėtųsi orkestre pasirodyti kuo geriau. Net neabejoju, kad jis subrandins orkestrą, kai grojant svarbu ne tik tiksliai atlikti savo partiją, bet ir suteikti grojimui muzikinės prasmės. Nors esame jauni muzikantai, neabejoju, kad dirigentai mus paskatins kūrinius atlikti tikrai brandžiai ir netgi peršokti savo kartelę.
Svarbu pajusti viso orkestro energiją: susitelkti į bendrą tikslą ir pasiekti kuo aukštesnį lygį, kurio esmė ne vien tikslumas, bet pirmiausia – bendra orkestro kaip organizmo gyvybė.
– Tam, apie ką kalba Ugnė, labai pasitarnavo meistriškumo kursai, nuo vasario 2 d. vykę Tartu. Kokia jų specifika?
Laimonas Masevičius: Kursų dalyviai buvo atrenkami per perklausą – buvo siunčiami įrašai, jų klausėmės, rašėme balus. Iš anksto nelengva nuspėti, kaip tie atlikėjai – pavieniui stiprūs muzikantai – skambės visi kartu. Orkestre svarbus ansambliškumas. Per kursų savaitę reikėjo rasti bendrą kalbą, kad visi darniai susijungtų ir simfoniniame orkestre kurtų gražų bendrą skambesį.
Robertas Beinaris: Per kursus mes su Laimonu, viena vertus, ruošėme medinių ir varinių pučiamųjų grupes groti orkestre – galbūt to net nevertėtų vaidinti meistriškumo kursais; mūsų tikslas buvo paruošti dirigentui gatavą „produktą“ – suformuotą instrumentų grupę.
Šalia to kursų dalyviai galėjo užsirašyti į individualias pamokas: variniai pučiamieji – pas Laimoną, mediniai – pas mane. Įdomu, kad į stovyklą atvyko ir atlikėjų iš kitų šalių (Vokietijos, Lenkijos ir kitur), kurie nedalyvavo BAO sesijoje. Mat nuo pat pradžių buvo nutarta, kad tai turi būti trijų Baltijos šalių simfoninis orkestras.
Ir nors kai kurių instrumentų trūko (pvz., iš retesnių yra fagotas, tad labai raginčiau jaunimą jį rinktis), pirmumo teisę suteikėme mūsų trijų Baltijos šalių jaunimui. Džiaugiuosi, kad pavyko surinkti visą orkestrą, nes, kaip minėjo Ugnė, šiame orkestre turi groti stipriausi.
– BAO koncertų turnė skirta Baltijos valstybių 100-mečiui. Tie valstybingumo ženklai turėjo atsispindėti ir koncertų programose. Kas jas sudarė, kas siūlė kūrinius?
– Siūlė visos šalys, o teisę priimti galutinį sprendimą atidavėme dirigentams. Skambės trijų Baltijos šalių kompozitorių kūriniai.
Laimonas Masevičius: Iš lietuvių muzikos – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“, latvių – Peterio Vasko „Lauda“.
Robertas Beinaris: P. Vaskas yra vienas ryškiausių ir unikaliausių šių dienų kompozitorių, beje, buvo metas, kai jis Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre grojo kontrabosu.
Mes pasiūlėme M.K.Čiurlionį, o latviai – šių dienų kompozitorių...
Manyčiau, priežastis – visos programos balansas. Programa turi turėti kontrastų, būti gana įvairi. Iš lietuviškos muzikos pasiūlymų buvo 5-6 kūriniai, tarp jų – mūsų dienų opusų, bet galiausiai apsistota ties M.K.Čiurlioniu.
Ugnė Čepulytė: Galėčiau pakomentuoti iš studento pozicijos. Trečiasis baltiškasis kūrinys yra Arvo Pärto Pirmoji simfonija. Nors šiomis dienomis A.Pärtas yra minimalizmo žvaigždė, apskritai vienas žymiausių pasaulio kompozitorių, jo Pirmoji simfonija parašyta septintajame dešimtmetyje (1963 m.) ir yra vienas didesnių iššūkių orkestrui.
M.K.Čiurlionio ir P.Vasko kūriniai yra artimesni klasikiniams, o A.Pärto simfonija yra labai avangardiška. Pavadinčiau ją „kampuotu“ kūriniu, bus labai įdomu jį atlikti – čia naudojamos išplėstinės grojimo technikos. Reikės padirbėti, kad tą naujovišką kūrinį pateiktume publikai suprantamai.
– Kas jums visiems yra valstybės 100-metis? Ne kiekvienai kartai išpuola minėti tokį jubiliejų.
– Aš galbūt jaučiuosi labiausiai dėkinga dėl to, kad turime laisvę judėti ir saviraiškos laisvę. Orkestre susitinku su jau pažįstamais žmonėmis, draugais iš Latvijos, Estijos. Dėkui žmonėms, kurie sugeba suorganizuoti tokius didelius projektus, tačiau mes nesame kieno nors įpareigoti jame dalyvauti, tai mūsų laisvas pasirinkimas. Būtent dėl galimybės laisvai daryti, kas yra mieliausia, jaučiuosi labiausiai dėkinga.
Robertas Beinaris: Galiu tik tiek pasakyti, kad aš didžiuojuosi būdamas lietuvis. Aš myliu savo kraštą ir todėl esu čia. Šimtmetis man yra proga permąstyti Lietuvos istoriją, ją naujai pamilti ir Vasario 16-ąją būtinai iškelsiu Lietuvos vėliavą.
Laimonas Masevičius: Aš džiaugiuosi matydamas, kad ne tik mes, bet ir kaimynai ruošiasi šiai šventei. Džiugu matyti besišypsančius veidus. To optimizmo nūdienoje trūksta, bet dabar aš jį matau daugelyje veidų, iniciatyvose, visi ruošiasi, džiaugiasi, tad švęsime laisvę!
Parengė Beata Baublinskienė
